Ar galima valstybės pagalba įmonei? Apple atvejis

Paskutiniu metu netyla kalbos apie mokesčių mokėjimo vengiančias tarptautinių įmonių grupes, kurios sugebėjo efektyvų pelno mokesčio tarifą sumažinti nuo 3 iki 5 procentų. Atlikus tyrimus, paaiškėjo, kad jos, sumaniai išnaudodamos hibridines finansavimo schemas, skirtingą tų pačių pajamų vertinimą ES šalyse, mokesčių administratorių sprendimus dėl taikytinų mokesčių, sukūrė teisėtai veikiančias struktūras, įgalinančias maksimaliai pasinaudoti apmokestinimo spragomis.

 

Kadangi ES šalių mokesčių administratoriai neturėjo efektyvaus įrankio apmokestinti tokių tarptautinių įmonių grupių pajamas, iniciatyvos ėmėsi Europos Komisija (toliau – EK), kuri į pagalbą pasitelkė valstybės pagalbos institutą. 2014 m. birželį EK pradėjo tyrimą dėl kainodaros susitarimų su Apple kompanija Airijoje, Starbucks kompanija Nyderlanduose, FIAT Finance and Trade kompanija Liuksemburge. 2014 m. spalį EK pratęsė savo tyrimą dėl Gibraltaro ir pradėjo naują tyrimą dėl kainodaros susitarimų su Amazon kompanija Liuksemburge. 2015 metais EK taip pat pradėjo tyrimą dėl susitarimų Belgijos pelno mokesčio srityje. EK, išnaudodama valstybės pagalbos institutą, taip pat tiria ir tam tikrų šalių teiktas mokestines lengvatas pajamoms iš patentų (taip vadinamas Patent boxes). EK dar 2008 metais buvo įvertinusi Ispanijos Patent box režimą, tačiau tuo metu mokesčio lengvatų nepripažino valstybės pagalba.

EK, pradėjusi minėtus tyrimus, pažymėjo, kad kai yra sudaryti kainodaros susitarimai tarp asocijuotų bendrovių, tokie susitarimai bei taikoma kainodara taip pat turi būti vertinami iš apdairaus ir nepriklausomo ūkio subjekto pozicijų, kuris veikia normaliomis rinkos sąlygomis.

EK laikosi nuomonės, kad paminėti tarptautinių įmonių grupių susitarimai galimai neatitinka apdairaus ir nepriklausomo ūkio subjekto testo. Be to, EK pažymėjo, kad valstybės pagalba turėtų būti pripažįstama tuomet, kai:

  • mokesčių administratorius turi diskreciją sudaryti susitarimus su mokesčių mokėtoju dėl mokesčio dydžio;
  • tokie susitarimai negalimi kitoms įmonėms, veikiančioms palyginamomis teisinėmis ir ekonominėmis aplinkybėmis;
  • susitarimai nustato lengvatinį mokesčio režimą, lyginant su kitais mokesčių mokėtojais;
  • susitarimas neatitinka mokesčio įstatymo nuostatų ir nustato mažesnį mokestį ar mokesčio sumą.

Vertindama mokesčių mokėtojų ir mokesčių administratoriaus susitarimus dėl mokesčių taikymo, EK nurodė, kad jie tik turi užtikrinti tam tikrą teisinį apibrėžtumą, bet negali suteikti tam tikroms įmonėms mokestinių lengvatų, kurių negauna kitos įmonės, kurios nesudarė minėtų susitarimų ir kurios veikia palyginamomis teisinėmis ir ekonominėmis aplinkybėmis.

Reikia pažymėti, kad nustačius neteisėtą valstybės pagalbos atvejį (t.y. pagalbą tam tikriems mokesčių mokėtojams, iš anksto nepranešus EK ir negavus jos sprendimo), bendrovės turėtų grąžinti gautą pagalbos sumą toms valstybėms, kurios suteikė tokią pagalbą už 10 metų laikotarpį neįskaitant palūkanų. Todėl šis EK taikomas įrankis, jeigu bus pritaikytas, gali būti labai efektyviai taikomas prieš agresyvų mokesčių planavimą.

 

Valstybės pagalba

 

Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – TFEU) 107 str. pateikia valstybės pagalbos apibrėžimą ir jos taikymo ypatybes ir nustato, kad valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Pagal TFEU 108 (3), jei kuri šalis nori taikyti valstybės pagalbos priemones, ji privalo informuoti EK. Ir kol EK nepriėmė sprendimo, valstybės pagalba negali būti teikiama, o jei teikiama – pripažįstama neteisėta ir turi būti grąžinta, sumokant ir palūkanas.

Atsižvelgiant į pateiktą apibrėžimą, valstybės pagalbą, iš esmės, sudaro 4 elementai:

  • nauda, kuri gali būti tiesioginė ir netiesioginė ir apimanti ne tik suteiktas subsidijas;
  • naudojami valstybės ištekliai;
  • sukelia rinkos iškraipymus;
  • palaiko ar suteikia pranašumą tam tikroms įmonėms ar jų grupėms.

Kalbant apie fiskalinę valstybės pagalbą (t.y. vieną iš valstybės pagalbos rūšių), svarbiausi elementai yra susiję su gaunama nauda, kuri yra selektyvi, t.y. skirta tam tikriems mokesčių mokėtojams.

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, pagalbos sąvoka apima ne tik pozityviąsias išmokas, kaip antai pačios subsidijos, bet ir priemones, įvairiais būdais mažinančias įmonei paprastai tenkančias finansines prievoles, kurios, nors ir nėra subsidijos tiesiogine šio žodžio prasme, bet yra panašaus pobūdžio ir turi tokį patį poveikį. Todėl bet kokia priemonė, kuria valdžios institucijos tam tikras įmones atleidžia nuo mokesčių, nors faktiškai ir neperduodama valstybės išteklių, o subjektai, kuriems ji skirta, dėl to atsiduria palankesnėje finansinėje padėtyje nei kiti apmokestinamieji asmenys, pripažįstama valstybės pagalba.

Valstybės pagalba taip pat gali būti priemonė, kuria sumažinami mokesčiai tam tikroms įmonėms, arba atidedamas įprasti mokėtino mokesčio sumokėjimo terminai.

Reikia pažymėti, jog tai, kad pagalbą suteikė regioninė (savivaldybės) institucija, o ne centrinė valdžia, netrukdo taikyti TFEU 107 straipsnio 1 dalies, jei įvykdytos šiame straipsnyje nustatytos sąlygos.

Siekiant nustatyti, ar mokestinė priemonė yra selektyvaus (atrankinio) pobūdžio, visų pirma reikia turi būti įvertinta bendra arba įprasta mokesčių sistema, taikoma atitinkamoje valstybėje narėje. Tuomet, atsižvelgiant į šią bendrą arba įprastą mokesčių sistemą, reikia įvertinti ir nustatyti, ar nagrinėjama mokestine priemone suteikiamas pranašumas gali būti selektyvaus pobūdžio, įrodant, kad šia priemone nukrypstama nuo tokios bendros sistemos tiek, kiek pagal šią priemonę diferencijuojami ūkio subjektai, kurie, atsižvelgiant į šios valstybės narės mokesčių sistemos tikslą, yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje. Valstybės pagalba gali būti selektyvi net ir tuo atveju, kai ji skirta visam ūkio sektoriui. Todėl svarbu nustatyti, ar atleidimas nuo mokesčių, gali suteikti pranašumą tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai, palyginti su kitomis įmonėmis, esančiomis panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje, atsižvelgiant į, pavyzdžiui, bendrovių pelno mokesčio sistema siekiamą tikslą, t. y. bendrovių pelno apmokestinimą.

Priemonė, kuri yra bendros mokesčių sistemos taikymo išimtis, gali būti pateisinama, jei atitinkama valstybė narė gali įrodyti, kad ši priemonė tiesiogiai kyla iš jos mokesčių sistemos pagrindinių ar svarbiausių principų. Tačiau čia turi būti įvertinti, konkrečios mokesčių sistemos tikslai, kurie jai nebūdingi, ir, kita vertus, pačiai mokesčių sistemai būdingi mechanizmai, kurie yra būtini siekiant šių tikslų. Bet kuriuo atveju tam, kad atleidimą nuo mokesčių būtų galima pateisinti atitinkamos valstybės narės mokesčių sistemos pobūdžiu arba bendra struktūra, taip pat reikia užtikrinti, kad jis atitiktų proporcingumo principą ir neviršytų to, kas būtina, t.y. nebūtų galimybės teisėtą tikslą pasiekti mažesnio masto priemonėmis.

Vertinant, ar nacionalinę priemonę galima laikyti valstybės pagalba, reikia ne konstatuoti, kad nagrinėjama pagalba turėjo realios įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai ar kad ji realiai iškraipė konkurenciją, o tik išsiaiškinti, ar tokia pagalba galėjo daryti poveikį tokiai prekybai ir iškraipyti konkurenciją. Atitinkamai, kai valstybės narės suteikta pagalba sustiprina įmonės padėtį, palyginti su kitomis Bendrijos vidaus prekyboje konkuruojančiomis įmonėmis, reikia laikyti, kad pagalba turėjo įtakos šiai prekybai. Be to, nebūtina, kad įmonė, pagalbos gavėja, pati dalyvautų Bendrijos vidaus prekyboje. Kai valstybė narė įmonei suteikia pagalbą, veiklos mastai valstybės viduje gali būti išlaikyti arba išaugti, ir dėl to kitose valstybėse narėse įsikūrusių įmonių galimybės patekti į šios valstybės narės rinką gali sumažėti. Pagalba įmonei taip pat laikoma ir tuo atveju, kai iki tol ji nedalyvavo Bendrijos vidaus prekyboje, tačiau jai sudarytos sąlygos patekti į kitos valstybės narės rinką.

 

Europos Teisingumo Teismo praktika dėl valstybės pagalbos taikymo

 

Europos Teisingumo Teismo sprendimas byloje Autogrill Espana SA atskleidžia valstybės pagalbos esmę ir pateikia vertingas taisykles, kuriomis turėtų vadovautis ES valstybės narės bei EK.

ETT nurodė, kad siekiant, kad priemonė būtų kvalifikuojama kaip valstybės pagalba, reikia, kad minėta priemonė atitiktų visas TFEU 107 straipsnio 1 dalyje išvardytas sąlygas:

  • valstybės lėšomis arba iš jos išteklių vykdomas šios priemonės finansavimas;
  • įmonei suteiktas pranašumas;
  • šios priemonės atrankinis pobūdis;
  • jos poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai ir dėl jos atsirandantis konkurencijos iškraipymas.

Vertinant fiskalinę pagalbą, reikalaujama nustatyti, ar pagal konkrečią teisinę sistemą nacionalinė priemonė gali labiau palaikyti „tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą“ nei kitas, kurių pagal minėtos sistemos siekiamus tikslus faktinė ir teisinė padėtis yra panaši. Referencinės sistemos, vadinamos „referenciniu pagrindu“, nustatymas yra ypač svarbus, kai tai susiję su mokesčių priemonėmis, nes pranašumo egzistavimas gali būti nustatytas tik jas palyginus su vadinamuoju įprastu apmokestinimu.

Siekiant nustatyti, ar nacionalinė mokesčių priemonė yra „atrankinė“, pirmiausia reikia identifikuoti ir išnagrinėti bendrą arba „įprastą“ mokesčių sistemą, taikomą atitinkamoje valstybėje narėje. Tuomet, atsižvelgiant į šią bendrą arba „įprastą“ mokesčių sistemą, reikia įvertinti ir nustatyti, ar nagrinėjama mokesčių priemone suteikiamas pranašumas gali būti atrankinio pobūdžio, taip pat įrodyti, kad šia priemone nukrypstama nuo tokios bendros sistemos tiek, kiek pagal šią priemonę išskiriami ūkio subjektai, kurie, atsižvelgiant į šios valstybės narės mokesčių sistemos tikslą, yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje. Prireikus, vėliau reikia išnagrinėti, ar nagrinėjama valstybė narė įrodė, kad šias priemones pateisina sistemos, kuriai jos priklauso, pobūdis ar struktūra.

ETT nurodė, kad valstybės pagalba egzistuoja, kai priemonė „iš esmės susijusi su“ vienu veiklos sektoriumi ar net kai ji susijusi su keliais veiklos sektoriais. Vienoje iš bylų ETT netgi pripažino, kad priemonė, taikoma materialųjį turtą gaminančioms įmonėms, yra atrankinė. Taip pat priemonė, kuri dėl įmonėms palikto labai trumpo laikotarpio atlikti veiksmus, kad įvykdytų sąlygas ja pasinaudoti, yra prieinama tik įmonėms, kurios jau ėmėsi šių veiksmų, įmonėms, kurios yra bent jau numačiusios tai padaryti, ar toms, kurios yra pasirengusios imtis tokios iniciatyvos per labai trumpą laiką, yra taip pat atrankinio pobūdžio. Priemonė, kurios taikymas nepriklauso nuo įmonės veiklos pobūdžio, nėra a priori atrankinė.

Palaikomų įmonių kategorijos nustatymas yra būtina valstybės pagalbos egzistavimo pripažinimo sąlyga. Tam, kad būtų tenkinama atrankinio pobūdžio sąlyga, bet kokiu atveju turi būti nustatyta įmonių, kurias palaiko nagrinėjama priemonė, kategorija. Tačiau vien bet koks skirtingas apmokestinimas nereiškia valstybės pagalbos egzistavimo, o norint kvalifikuoti skirtingą apmokestinimą kaip valstybės pagalbą, reikia, kad būtų galima nustatyti konkrečią įmonių, kuri gali būti išskirta dėl specifinių savybių, kategoriją.