Turto areštas mokestiniuose ginčuose

Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas formuoja tokią mokesčių mokėtojo turto arešto taikymo praktiką:

  1. Areštas gali būti taikomas ne tik tais atvejais, kada jau yra padarytas pirminis konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs nustatytų mokesčių ir su juo susijusių sumų, bet ir tais atvejais, kada daroma tik preliminari išvada apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus;
  2. Įstatymas suteikia teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, bet ir patikrinimo metu, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones galima ir (tikėtinos) būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu;
  3. Arešto taikymas siejamas su „pagrįsta rizika“, kad mokesčio mokėtojui priklausantis turtas gali būti jo paslėptas, parduotas ar kitokiu būdu prarastas, t.y. turi būti pripažįstamas egzistuojantis realus pavojus, kad mokesčių mokėtojas turtą perleis ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų;
  4. Prašant taikyti turto areštą, būtina nurodyti (pateikti teismui) įrodymus, patvirtinančius neigiamų arešto netaikymo pasekmių realumą. Ši sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką;
  5. Mokesčių mokėtojo turto turi būti areštuojama ne daugiau, nei kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas.

Mokesčių mokėtojas turi pateikti argumentus bei duomenis, kad pradėjus galimą mokestinės nepriemokos išieškojimą, jis turės galimybę padengti skolą ir tokia jo galimybė nesumažės ir atitinkamai prašyti panaikinti turto areštą.

Mokestinių ginčų advokatas Arūnas Šidlauskas