Mokesčių administratorius, rengdamas žemės mokesčio deklaraciją, turi remtis tik Nekilnojamojo turto registro duomenimis

Apžvelgiamoje LVAT byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo pareigos mokėti žemės mokestį už nuosavybės teise valdomą žemės ūkio paskirties žemę.

 

Pareiškėjas nesutiko su jam apskaičiuotu mokesčiu, iš esmės teigdamas, kad ginčo žemė yra žemės ūkio paskirties žemė, kurioje įveistas miškas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, todėl ši žemė, vadovaujantis Žemės mokesčio įstatymo 4 str., nėra aptariamo mokesčio objektas. Mokesčių administratorius laikėsi pozicijos, kad, sprendžiant dėl žemės mokesčio objekto bei rengiant šio mokesčio deklaracijas, turi būti remiamasi tik Nekilnojamojo turto registro duomenimis. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutiko, kad iš tiesų Žemės mokesčio įstatymo 13 straipsnyje minimi Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro duomenys, kurie paprastai padeda identifikuoti žemės mokesčio objektą ir gali nulemti žemės mokestį bei nėra ginčo, kad jie laikytini teisingais bei išsamiais, kol nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau ši prezumpcija nagrinėtu atveju buvo nuginčyta mokesčio mokėtojui pateikus faktinius duomenis, įrodančius, kad apmokestintas žemės sklypas nepateko į žemės mokesčio objekto sąvoką (buvo neapmokestinamas). Byloje nebuvo pagrindo sutikti, kad, apskaičiuodamas žemės mokestį pagal Žemės mokesčio įstatymą, mokesčių administratorius buvo įpareigotas remtis tik Nekilnojamojo turto registro duomenimis. Tai paprastai tik vienas iš įrodymų. Jei yra kitokių įrodymų (reikšmingų identifikuojant mokesčio objektą), turi būti įvertinta jų (įrodymų) visuma, tik tada priimamas sprendimas dėl Žemės mokesčio deklaracijos suformavimo. Šiomis aplinkybėmis LVAT pripažino, kad mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, įskaitant pirmosios instancijos teismą, pagrįstai ginčo žemės mokesčio deklaraciją pripažino nepagrįsta, todėl atsakovo (mokesčių administratoriaus) skundą atmetė.