Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo byla dėl PVM atskaitos ir mokesčių mokėtojo sąžiningumo

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti jam priskaičiuotą PVM, šio mokesčio delspinigius ir baudą. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjo pagrindinė veikla buvo susijusi su nupirktos medienos perpardavimu. Tiriamuoju laikotarpiu pareiškėjas pagal PVM sąskaitas-faktūras apskaitė iš UAB „Silver Tool“, UAB „RG service“ ir UAB „Sagitta“ medienos rąstų įsigijimą ir PVM sumas įtraukė į PVM atskaitą.

 

VMI nustatė, kad pareiškėjas įsigijo medieną ne iš PVM sąskaitose faktūrose nurodytų ūkio subjektų ir apmokėjo už prekes ne tiems asmenims, kurie buvo nurodyti apskaitos dokumentuose, o UAB „Silver Tool“, UAB „RG service“ ir UAB „Sagitta“ vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros negali būti laikomos patvirtinančiomis jose nurodytų ūkinių operacijų turinį, todėl jos laikomos neturinčiomis juridinės galios. Pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, nes, prieš įsigydamas prekes iš minėtų pardavėjų, neatliko jokių veiksmų, susijusių su asmenų, atstovavusių UAB „Silver Tool“, UAB „RG service“ ir UAB „Sagitta“, identifikavimu, nepateikė krovinio gabenimo važtaraščių, dalį mokėjimų atliko grynais pinigais. Patikrinimo metu pareiškėjas nepateikė krovinio važtaraščių, kuriuose būtų nurodyti medienos siuntėjai, medienos pakrovimo vieta. Be išrašytų UAB „Silver Tool“, UAB „RG Service“, UAB „Sagitta“ vardu PVM sąskaitų-faktūrų, pareiškėjas nepateikė jokių kitų dokumentų, patvirtinančių iš šių bendrovių medienos perdavimo pareiškėjai faktą. Pareiškėjas neįsitikino būsimo verslo partnerio patikimumu, neprašė pateikti asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo darbinius santykius su būsimu verslo partneriu, nepasiteiravo apie buveinę, nepasidomėjo, ar būsimas partneris turi materialinių resursų paslaugoms atlikti, t. y. visiškai nesidomėjo savo būsimais verslo kontrahentais. Patikrinimo metu pagal Sodros duomenis nustatyta, kad UAB „Silver Tool“, UAB „RG Service“ ir UAB „Sagitta“ sandorių su pareiškėju sudarymo laikotarpiu dirbo tik formaliai vadovaujančias pareigas užimantys asmenys (direktoriai), o vienoje įmonėje tik formaliai surašyti darbuotojai. Pagal patikrinimo metu surinktą medžiagą, minėti asmenys įmonės veikloje nedalyvavo, pareiškėjo atstovai su jais negalėjo bendrauti. Todėl realiai medieną pareiškėjui tiekė ne PVM sąskaitose faktūrose nurodyti asmenys. Todėl mokesčių administratorius šias PVM sąskaitas faktūras laikė neturinčiomis juridinės galios, o pareiškėjo elgesį vykdant ūkines operacijas vertino kaip nepakankamai apdairų ir rūpestingą.

 

Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo (LVAT) argumentai

 

Sprendžiant klausimą dėl apmokestinamojo asmens teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą paneigimo pagrindų ir sąlygų, LVAT jurisprudencijoje laikomasis nuostatos, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į PVM atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma:

  1. sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant; arba
  2. paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje; arba
  3. jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje.

Apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, apmokestinamojo asmens sukčiavimas ir apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime PVM srityje yra vienas nuo kito turinio prasme besiskiriantys atvejai, savarankiškai pagrindžiantys teisės į PVM atskaitą ribojimą. Norint paneigti teisę į atskaitą, argumentuojant tuo, kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, žinojo (turėjo žinoti), jog jis įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, privalu įrodyti, kad prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM ir kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo (turėjo žinoti) apie tai. Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta. Teisė į PVM atskaitą, kai egzistuoja tiek materialios, tiek formalios sąlygos jai atsirasti, gali būti nesuteikta (apribota) tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo, siekiantis pasinaudoti teise į atskaitą, žino (turi žinoti), kad dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM. Šią teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius.

Įrodinėjimo našta dėl pareiškėjo dalyvavimo sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, tenka būtent mokesčių administratoriui. Šią išvadą pagrindžia Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis, pagal kurią mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Taip pat – išimtinai mokesčių administratoriui pavestos funkcijos (Mokesčių administravimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalis, 25 straipsnis, 26 straipsnis) bei suteiktos plačios teisės (Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnis) mokesčių kontrolės ir išieškojimo srityse.

Mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo siekiama paneigti mokesčio mokėtojo teisę į PVM atskaitą, turi būti pagrįstas, nes tai nėra mokesčio lengvata ar kitoks mokesčio mokėtojo prašymas, kurį pagrįsti turėtų mokesčio mokėtojas. ETT jurisprudencijoje irgi yra pažymėta, kad atsisakymas suteikti teisę į atskaitą yra išimtis iš pagrindinio principo, kurį sudaro ši teisė, taikymo, mokesčių institucija turi pakankamai teisiškai nustatyti objektyvius įrodymus, leidžiančius daryti išvadą, kad apmokestinamasis asmuo žinojo ar galėjo žinoti, jog sandoris, kuriuo remiamasi siekiant pagrįsti teisę į atskaitą, susijęs su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio tiekimo grandinėje, atliekamu sukčiavimu. Be to, ETT yra nurodęs, kad tuo atveju, kai yra požymių, leidžiančių įtarti, kad yra pažeidimų ar sukčiaujama, apdairus ūkio subjektas pagal konkretaus atvejo aplinkybes gali būti įpareigojamas pasidomėti kitu ūkio subjektu, iš kurio ketina pirkti prekes ar paslaugas, siekiant užtikrinti jo patikimumą.

Tačiau mokesčių administratorius iš asmens, norinčio pasinaudoti teise į PVM atskaitą, negali pagal bendrą taisyklę reikalauti:

  1. tikrinti, ar sąskaitą faktūrą už prekes ir paslaugas, dėl kurių prašoma leisti pasinaudoti šia teise, išrašantis asmuo turi apmokestinamojo asmens statusą, taip pat kad jis turėjo atitinkamas prekes ir galėjo jas pristatyti ir kad jis įvykdė savo pareigas deklaruoti bei sumokėti PVM, taip siekiant užtikrinti, jog tiekėjai nedarytų pažeidimų ar nesukčiautų;
  2. turėti tai patvirtinančius dokumentus.

Tokiu būdu, mokesčių administratorius neturi teisės reikalauti iš asmens, siekiančio pasinaudoti PVM atskaitos teise, atlikti tokius PVM sąskaitą faktūrą išrašiusio asmens patikrinimus, kurie nėra jo atsakomybė. Mokesčių institucijos iš esmės turi atlikti reikalingus apmokestinamųjų asmenų patikrinimus, siekdamos nustatyti pažeidimus ir sukčiavimą PVM srityje ir taikyti sankcijas apmokestinamajam asmeniui, padariusiam šias veikas. Todėl būtent mokesčių administratorius, nesuteikdamas pareiškėjui teisės į PVM atskaitą, privalėjo objektyviais įrodymais pagrįsti, kad pareiškėjas žinojo, jog dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje. Šiuo atveju pareiškėjas, siekdamas pasinaudoti teise į PVM atskaitą, neturi pareigos įrodinėti savo sąžiningumo.

Teismas priėjo išvados, kad mokesčių administratorius nesurinko objektyvių įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, jog pareiškėjas, įsigydamas medieną pagal PVM sąskaitas faktūras, išrašytas UAB „Silver Tool“, UAB „RG Service“ ir UAB „Sagitta“, piktnaudžiavo ar sukčiavo mokesčių srityje, ar žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras, jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje. Byloje nėra jokių faktinių duomenų, tiesiogiai patvirtinančių tai, kad pareiškėjo darbuotojai ar su pareiškėju susiję asmenys turėjo ryšių su pardavėjų atstovais ar kitais asmenimis dėl fiktyvių PVM sąskaitų faktūrų išrašymo. Tai patvirtina ir Kauno apygardos prokuratūros nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Vien tik faktas, kad ginčo ūkinės operacijos vyko ne tokiomis aplinkybėmis, kurios nurodytos PVM sąskaitose faktūrose, nustatymas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas neturi teisės į PVM atskaitą.