Įmonių reorganizacija: verslo, finansiniai, teisiniai ir mokestiniai aspektai

Sodininkai skiepija medžius. Daržininkai retina daigus. Verslininkai jungia arba atskiria verslus. Šių darbų tikslas – sukurti naują vertę, padidinti augimo (ar veikimo) erdvę, sustiprinti produktyvią šaką ar padidinti atsparumą negandoms. Taip, galima viską palikti natūraliam augimui. Ir tai duos vaisių. Tačiau tai vargu ar priimtina, kai siekiama maksimalių ir stabilių rezultatų. Tokie verslo pertvarkymai turi būti atliekami prieš tai įvertinus tikslus, verslo procesus, o po to ir – teisinius bei mokestinius aspektus. Šiame straipsnyje ir panagrinėsime minėtus aspektus ir tikimės, kad suteiksime skaitytojams reikalingų įžvalgų, planuojant tokius veiksmus.

 

Verslo ir finansiniai reorganizavimo aspektai

 

Taigi nuo ko pradėti verslo reorganizaciją? Pirmiausia įsigilinti į verslą. Į verslo procesus. Suprasti pelningumo priklausomybę ir investicijų grąžą. Palyginti su konkurentais. Mintyse, popieriuje ar kompiuteryje sumodeliuoti naują verslą: suskaldytą ar kaip tik, sujungtą su nauju. Po to palyginti su verslu, besivystančiu natūralia vaga.

Dažniausia priežastis, verčianti ieškoti verslo skaidymo sprendimo, yra krizė įmonėje ir siekis išskaidyti verslą taip, kad vertingiausių dalių nepasiektų kreditoriai. Toks siekis balansuoja ties teisėtumo bei verslo reputacijos riba. Ir retai tokia operacija atneša sėkmę, nes tai tik abejotinomis priemonėmis pašalinta pasekmė, bet ne priežastis. O problemų priežastis dažniausia yra viena – valdymas. Siekis suvaldyti verslą be komandos ir/arba kompetencijų dažnai priveda prie rinkos galimybių, tendencijų, organizavimo bei kitų verslo veiksnių neįvertinimo. Taigi suskaidžius problemą į kelias dalis, ji tik toliau dauginsis naujuose padaliniuose.

Prastu pavyzdžiu galėtų būti silpnai besiverčiančios gamybinės įmonės skaidymas į juridinius vienetus, kur viename yra sukoncentruojamas nekilnojamas turtas, kitoje – gamybiniai įrengimai ir darbuotojai. Ir tai daroma tik dėl to, kad apriboti kreditorių galimybes pasiekti turtą. Taip, kreditoriams tampa sunkiau pareikšti teises į turtą bankroto atveju. Tačiau tuo pačiu tokia struktūra tik pagreitina bankroto atėjimą, jeigu nesprendžiamas esminis klausimas, dėl ko įmonės rezultatai tapo prasti – produkto ar paslaugos paklausa, kokybės klausimai, technologijos atitikimas, pirkėjų mokumas, tiekėjų parinkimas ir t.t. Vienu žodžiu – valdymo problema.

Todėl skaidymas, su tikslu sutvarkyti verslą taip, kad jo valdymas būtų priartintas prie rinkos situacijos yra labai sveikintinas. Čia kaip sodinuko persodinimas į atvirą dirvą: nors pradžioje ir yra stresinė situacija, tačiau ilgainiui augimo laisvė bei grūdinimas realiomis sąlygomis duoda puikių rezultatų.

Geras pavyzdys – gamybinės įmonės suskaidymas į padalinius, kur viename koncentruojamas nekilnojamas turtas, o kitame – gamybiniai įrengimai ir darbuotojai. Sakysite – prieštarauju pats sau? Ne. Jei toks atskyrimas padaromas siekiant geriau išnaudoti turtą (t.y. jį išnuomoti, parduoti), o gamybos padalinį orientuoti tik į jo pagrindinę funkciją – efektyviai gaminti paklausią produkciją. Tokia reorganizacija leidžia susiaurinti vadovams valdymo klausimų ratą ir įvesti kuo daugiau rinkos sąlygų įmonių veikloje. Didžiausi skirtumas tarp gero ir blogo skaidymo – tai kodėl ir kada daromas šis veiksmas.

Čia reikėtų neapsirikti – formalus suskaidymas automatiškai neduoda valdymo autonomiškumo. Teko matyti kelias reorganizacijas, kur buvo atskiriami padaliniai (pvz. apskaita, nekilnojamas turtas), tačiau jie taip ir negaudavo teisės išeiti į atvirą rinką, priimti sprendimus savarankiškai. Tuo pačiu jie netekdavo galimybės nustatyti savo produkcijos ar paslaugos kainų ir taip pradėti konkuruoti realioje rinkoje. Nesuteikus autonomijos, valdymas tampa tik dar sudėtingesnis ir bendras rezultatas kenčia. Kitas kraštutinumas – atskirti ir palikti be priežiūros, atkirsti ryšius nuo buvusios organizacijos. Čia toks „stresinis testas“ retai atneša naudos vien todėl, kad be senų pirkėjų, tiekėjų, informacinių sistemų, tinkamų patalpų, galų gale žmogiškos galimybės pasitarti, naujai padalintas verslas gali neišgyventi, kaip neišgyvena perkeltas sodinukas be palaistymo ar didesnės piktžolės nuravėjimo.

Trečias skaidymo tikslas (tiesa – jis gana retas pas mus) yra tikslinis tam tikro verslo segmento atskyrimas ir jo pardavimas naujam investuotojui, kai tuo tarpu didžioji dalis lieka toliau tęsti savo veiklą. Grįžtant prie sodininko terminų, tai tam tikros šakos „prilenkimas“, jai leidžiant įsišaknyti. Po to naujas sodinukas atkertamas nuo „motininio“ augalo ir parduodamas. Verslo prasme tai būtų galima pavadinti ne-strateginių krypčių atsisakymas. Tokia operacija leidžia vadovybei koncentruotis ties pagrindine veikla ir gauti papildomą finansavimą savo investiciniams planams.

Teko dalyvauti tokio padalinio kūrime bei pardavime. Tai buvo gamybinio padalinio, kuris gamino metalo konstrukcijas statybiniams projektams, atskyrimas nuo statybinės organizacijos. Cecho rezultatai tiesiogiai priklausė nuo statybos objektų pobūdžio. Yra projekte metalo konstrukcijų – padalinys dirba trimis pamainomis. Nėra – beveik visi darbuotojai neapmokamose atostogose ir pan. Apkrovimas buvo labai netolygus, jo ekonominius rezultatus buvo sudėtinga nustatyti dėl rinkos santykių nebuvimo, kildavo daug valdymo diskusijų dėl kainodaros, kokybės, terminų ir t.t.  Atskyrimo pradžia prasidėjo nuo valdymo reorganizacijos – buvo paskirti nauji vadovai. Su jais buvo susitarta, kad cechas pradeda ieškoti klientų rinkoje, tuo pačiu vykdydamas ir įprastus įmonės užsakymus. Vadovams įsidirbus ir atsiradus užsakymams „iš šalies“, buvo pradėta ieškoti pirkėjų šiam metalo cechui. Kadangi padalinys buvo vis dar ženkliai priklausomas nuo  pagrindinės įmonės užsakymų, pirkėjams suteikėm „pereinamąjį periodą“, per kurį naujos ir senos įmonės santykiai tolygiai artėjo prie rinkos sąlygų. Sutarus dėl sąlygų, buvo įsteigtas naujas juridinis padalinys, į kurį perėjo darbuotojai, buvo perkelti gamybiniai pajėgumai ir kurio akcijos buvo parduotos naujiems savininkams. Iš to išlošė visos pusės. Pagrindinė įmonė galėjo susikoncentruoti ties pagrindine veikla, uždirbo iš verslo, o ne turto pardavimo, pirkėjas įsigijo veikiantį bei perspektyvų verslą. Tai ypač gerai matosi iš kelių metų perspektyvos.

Pakalbėkim apie verslų sujungimą. Tai sudėtingas procesas, jei turi susitarti keli akcininkai, verslai yra panašios vertės ir panašios veiklos (čia dar gali reikėti konkurencijos tarnybos palaiminimo). Labai daug laiko užima derybos. Ir dažnai nebelieka laiko apie sujungto verslo veiklą. Ne veltui sodininkystėje dviejų panašių medžių nejungia. Juos greičiau susodins viename sklype. Taip ir jungiant apylygius verslus, geriau sutarti dėl holdinginės įmonės veiklos (bendro sklypo), kur bus sujungta tik akcijos. O jau po to bus jungiamos besidubliuojančios tarnybos ar servisai, įsitikinus, kad verslai dera tarpusavyje.

Ženkliai aiškesnis ir mažiau rizikingas yra skiepijimo procesas. Jei mes turime stabilų, brandų verslą, tai jį galime panaudoti prijungiant nedidelius naujus verslus, kurie galės pasinaudoti esama valdymo, pardavimo, tiekimo, personalo infrastruktūra, taip užtikrinant jiems spartų augimą. Svarbu, kad prijungiamas verslas nebūtų per didelis, nenusiurbtų daugumos resursų bei nebūtų „toksiškas“, galintis užkrėsti visą organizaciją. Čia toksiškumas suprantamas kaip prijungiamos įmonės užslėptos problemos, valdymo kultūra, klientų pasitikėjimo praradimas.

Pateiksime vėlgi gero ir blogo jungimo pavyzdį. Įmonė, užsiimanti įrankių prekyba bei nuoma, priėmė strategiją plėsti veiklos geografiją. Svarstyti keli variantai kaip tai daryti, tačiau galų gale buvo priimtas sprendimas plėstis prisijungiant nedideles įmones – taip buvo ir greičiau, ir saugiau. Ir tai puikiai veikė – įmonė, turinti galingas vadybos, tiekimo bei marketingo tarnybas sėkmingai vykdė plėtrą prisijungdama viena po kitos nedideles įmones įvairiuose miestuose. Kol nenutarė, kad reikia dar labiau paspartinti plėtrą ir prisijungti beveik tokio pačio dydžio įmonę jau kitoje šalyje. Ir problemos prasidėjo. Naujas padalinys turėjo savo nuostatas dėl veiklos būdo – jie siekė kuo didesnių pardavimų, kuo didesnių klientų, veiklos rizika tapo vis mažiau valdoma. Tai sukėlė apyvartinio kapitalo problemas, kas vėliau peraugo prie tiekimo šlubavimo visuose padaliniuose, o dar toliau – pradėjo smukti įmonės reputacija klientų akyse. Šitą didelę jungimo operaciją teko paversti atskyrimo operacija. Tai žinoma kainavo nervus, prarastas galimybes ir ženklią pinigų sumą.

Reorganizacija – efektyvus būdas organizacijos plėtrai. O ilgalaikė plėtra – tai ryškus požymis, kad įmonė atitinka rinkos poreikius geriau negu konkurentai. Taigi, kaip ir rinkos tyrimas, produkto / paslaugos tobulinimas, taip ir organizacijos plėtra turi turėti savo vietą įmonės strateginiuose planuose. Kitas žingsnis įmonėje – įdiegti organizacijos stebėjimą, informacijos kaupimą ir analizę kaip procesą. Kaip rinkos tyrimas atliekamas tam tikru periodiškumu, taip ir reorganizacijos idėja turi būti laikas nuo laiko svarstoma. Tam, kad realus reorganizacijos planas būtų sukurtas, ištestuotas ir įgyvendintas laiku, o ne ad-hoc arba kai aplinkybės verčia.

 

Teisiniai reorganizavimo aspektai

 

Pagal LR Civilinį kodeksą, juridiniai asmenys gali būti reorganizuojami jungimo ir skaidymo būdu. Galimi juridinių asmenų jungimo būdai yra prijungimas ir sujungimas. Galimi juridinių asmenų skaidymo būdai yra išdalijimas ir padalijimas. Visais šiais išvardintais reorganizavimo atvejais vienas iš reorganizuojamų asmenų pasibaigia be likvidavimo procedūros.

LR Akcinių bendrovių įstatymas numato atskirą institutą – atskyrimą, kai iš bendrovės, kuri tęsia veiklą, dalis gali būti atskiriama ir šiai daliai priskirtų turto, teisių bei pareigų pagrindu gali būti kuriama viena ar kelios tos pačios teisinės formos naujos bendrovės. Be to, Lietuvos teisės aktai numato ir bendrovių, kurios registruotos kitose ES šalyse, vienos valstybės ribas peržengiantį jungimąsi, kai reorganizavime dalyvauja ir Lietuvoje registruota bendrovė.

Įsivertinus verslo pertvarkymo tikslus ir procesus, reikėtų įvertinti teisinius formalumus.

Išankstiniai sutikimai.

Kredito sutartyse su bankais ar finansinio lizingo sutartyse su lizingo bendrovėmis, paprastai būna apribojimas skolininkui vykdyti reorganizavimą, negavus išankstinio banko ar lizingo bendrovės sutikimo. Todėl turint kreditorių, reikėtų įsivertinti, ar sutartys su jais nereikalauja gauti išankstinio sutikimo reorganizavimui vykdyti.

Ekonominis turinys.

Prieš vykdant reorganizavimą, turi būti aptariamas ekonominis reorganizavimo turinys. Europos Teisingumo Teismas ir Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas yra apibrėžę piktnaudžiavimo mokesčių srityje koncepciją. Piktnaudžiavimu pripažįstami atvejai, kai mokesčių mokėtojas sukuria transakcijų eilę, nesiejant jų su ekonominiu pagrindimu, o pagrindinis tokių sandorių tikslas yra mokestinės naudos įgijimas. ETT yra suformulavęs dvi būtinas sąlygas, kad konstatuoti piktnaudžiavimą: 1) transakcija atitinka formaliąsias sąlygas, nustatytas teisės aktuose ir dėl to yra įgyjamas mokestinis pranašumas, kuris prieštarauja ES ir nacionalinės teisės siekiamiems tikslams; 2) pagrindinis sandorių tikslas yra mokestinio pranašumo įgijimas, tačiau sandoriai neturi ekonominio ir verslo pagrindimo.

Mokestinės pasekmės.

Prieš vykdant reorganizavimą, įvertinti galimas jo mokestines pasekmes, kurios, deramai jų neįvertinus, gali būti labai netikėtos ir skaudžios.

Pranešimai valstybės institucijoms.

Reorganizuojant įmonę, Sodrai turi būti teikiamas 6-SD pranešimas apie draudėjo reorganizavimą kartu su draudėjo reorganizavimo sąlygų dokumento patvirtinta kopija. Prie minėto pranešimo gali reikėti teikti ir kitus pranešimus, priklausomai nuo to, kokiu būdu reorganizuojama įmonė. Skiriasi ir pranešimų pateikimo terminai – nuo 3 iki 10 darbo dienų, įvykus atitinkamam įvykiui.

Jeigu įmonė pradės likvidavimo, bankroto, reorganizavimo ar restruktūrizavimo procedūrą, ji privalo pateikti VMI formą FR0711 per 30 dienų nuo procedūrų pradžios.

Darbuotojų informavimas ir konsultavimasis.

LR Darbo kodekso 47 str. 4 d. nustato, kad prieš priimdamas sprendimą dėl įmonės reorganizavimo, verslo ar jo dalies perdavimo ir kitus sprendimus, galinčius turėti esminės įtakos darbo organizavimui įmonėje ir darbuotojų teisinei padėčiai, darbdavys privalo informuoti darbuotojų atstovus ir konsultuotis su jais dėl tokio sprendimo priežasčių bei teisinių, ekonominių ir socialinių padarinių darbuotojams ir dėl numatytų priemonių galimiems padariniams išvengti arba jiems sušvelninti. Apie būsimą verslo ar jo dalies perdavimą darbuotojui turi būti pranešta iš anksto raštu ne vėliau kaip prieš 10 darbo dienų, nurodant verslo ar jo dalies perdavimo datą, teisinį pagrindą, tokio perdavimo ekonominius ir socialinius padarinius darbuotojui.

Kreditorių informavimas.

Prieš reorganizavimą, reikia įsivertinti, kad bus būtina informuoti visus kreditorius apie vykstantį reorganizavimą. Pagal LR Akcinių bendrovių įstatymą, bendrovės kreditoriai savo reikalavimus gali pateikti nuo reorganizavimo sąlygų paskelbimo pirmos dienos iki visuotinio akcininkų susirinkimo, kurio darbotvarkėje numatyta priimti sprendimą dėl bendrovės reorganizavimo. Be to, kreditoriai gali susipažinti ir su reorganizavimo sąlygomis ir kitais su tuo susijusiais dokumentais. Tuo tarpu bendrovė privalo papildomai užtikrinti prievolių įvykdymą kiekvienam to reikalaujančiam jos kreditoriui, kurio teisės atsirado ir nepasibaigė iki viešo paskelbimo apie sudarytas reorganizavimo sąlygas, jeigu yra pagrindas manyti, kad prievolės įvykdymas pasunkės.

Papildomos konsultantų paslaugos.

Reorganizavimui atlikti, gali reikėti:

  1. turto vertintojų paslaugų, siekiant įvertinti, pvz., akcijų vertę jas mainant į kitas akcijas;
  2. auditorių paslaugų, kurie tam tikrais atvejais privalo įvertinti reorganizavimo sąlygas ir akcijų keitimo santykį;
  3. finansų ir apskaitos paslaugų, tais atvejais kai, pvz., įmonė atskiriama ir atskiriamam turtui reikia proporcingai priskirti teises, pareigas, nuosavą kapitalą, padalinti balansus ir pan.
Kaštai.

Prieš vykdant reorganizavimą, reikia įsivertinti ir jo kaštus. Kainuoja teisininkų, mokesčių specialistų, papildomų konsultantų paslaugos. Be to, reikia mokėti dar ir už notaro, Juridinių asmenų registro paslaugas, viešus skelbimus spaudoje ar informaciniuose biuleteniuose.

Atlikus aukščiau išvardintus parengiamuosius darbus, gali būti rengiamos reorganizavimo sąlygos. Jeigu parengiamieji darbai tinkamai atlikti, reorganizavimas būna sklandus ir paprastai kartu trunka 2-2,5 mėnesio.

Siekiant užkirsti kelią neteisėtiems kreditorių reikalavimams, turi būti aiškiai pasidalintas turtas, teisės ir įsipareigojimai tarp reorganizavime dalyvaujančių įmonių, t.y. reorganizavimo sąlygose turi būti aiškiai numatyta, kuri bendrovė prisiima tam tikrus įsipareigojimus prieš kreditorius.

Pabaigus reorganizavimą (laikomas baigtu, kai įregistruojami nauji įstatai), reikia numatyti, kad dar bus reikalingi tokie darbai:

  1. pasibaigusių įmonių išregistravimas, turto, teisių ir pareigų perdavimas;
  2. darbuotojų perkėlimas naujam darbdaviui, sudarant darbdavių susitarimą;
  3. darbo sutarčių keitimas;
  4. naujai įsteigtos įmonės registracija PVM mokėtoju;
  5. reorganizavime dalyvavusių įmonių apskaitos sutvarkymas, jeigu buvo perkeltas turtas, įsipareigojimai;
  6. registruotino turto registracija naujo savininko vardu valstybės registruose.

 

Mokestinės reorganizavimo pasekmės

 

Būtina pažymėti, kad vykdant verslo pertvarkymus, neretai pasikliaunama tik teisininkais, kurie rengia reorganizavimo sąlygas, neatsižvelgdami į LR Pelno mokesčio įstatymo (PMĮ) nuostatas, kas sukelia papildomas mokestines pasekmes tokiuose verslo pertvarkymuose dalyvaujančioms bendrovėms ir jų akcininkams. Norime akcentuoti, kad jeigu PMĮ reorganizavimo nuostatos, pvz., nurodo, kad reikia išleisti naujas akcijas, sumažinti įstatinį kapitalą ar proporcingai mainais gauti kitą turtą, vadinasi taip ir turi būti padaryta, antraip reorganizavimas bus vertinamas pagal bendrąsias apmokestinimo taisykles.

Mokesčio administratorius ne kartą yra pažymėjęs, kad turto vertės padidėjimo pajamos išvengia papildomo apmokestinimo, jeigu reorganizavimas ar perleidimas, dėl kurių atsiranda tokios pajamos ar nuostoliai, vykdomas tokia seka ir tvarka, kuri atitinka visus PMĮ 41 straipsnio kriterijus. Reorganizavimo mokestinės pasekmės – įmonių ir jų akcininkų, juridinių asmenų, turto vertės padidėjimo pajamos, apmokestinamos taikant arba bendrąsias arba specialiąsias Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (PMĮ) nustatytas apmokestinimo taisykles. PMĮ nereglamentuoja vienetų reorganizavimo, jame tik nustatytos specialios taisyklės tam tikriems reorganizavimo ir turto perleidimo atvejams, kurių laikantis dėl turto perleidimo ar akcijų keitimosi atsiradusios įmonių ir jų akcininkų turto vertės padidėjimo pajamos bei iki reorganizavimo ar perleidimo neperkelti įmonių mokestiniai nuostoliai, pripažįstami specialia (palankesne įmonėms ir akcininkams) PMĮ nustatyta tvarka. Reikėtų pažymėti, kad speciali palankesnė apmokestinimo tvarka taikoma ne visiems Civiliniame kodekse ir Akcinių bendrovių įstatyme numatytiems reorganizavimo atvejams, o tik tam tikriems – PMĮ išvardintiems – reorganizavimo ar turto perleidimo atvejams. PMĮ reorganizavimo nuostatos taikomos ne tik Lietuvos bet ir ES juridiniams asmenims, dalyvaujantiems reorganizavime.

Todėl vadovaujantis PMĮ reorganizavimo nuostatomis, mainant akcijas į kitas, perleidžiant turtą ar veiklos dalį – atsiradęs turto vertės padidėjimas nelaikomas akcijas / turtą perleidusio asmens pajamomis. Speciali apmokestinimo tvarka taikoma akcininkams tiek fiziniams tiek ir juridiniams asmenims.

PMĮ yra nustatytas apribojimas dėl reorganizavimo metu gautų akcijų išlaikymo. PMĮ specialios apmokestinimo nuostatos taikomos tik tokiu atveju, kai mainais gavę akcijų jų savininkai neperleidžia akcijų 3 metus, tačiau tik tuo atveju, kai reorganizavimas vykdytas pagal PMĮ 41 str. 2 d. 4, 5, 6 ir 7 punktus, nebent jos buvo perleistos vėl šiais PMĮ nustatytais atvejais.

Jungiant bendroves gali susidaryti prestižas, jeigu už akcijas sumokėta kaina viršija įsigytos bendrovės grynojo turto dalies, įvertintos tikrąja rinkos kaina, vertę ir iš kurios įsigyjančioji bendrovė tikisi gauti ekonominės naudos. Prestižas tuomet pripažįstamas nematerialiuoju turtu ir nudėvimas per PMĮ nustatytą laikotarpį, mažinant bendrovės apmokestinamąjį pelną. Tam tikrais atvejais prestižo susidarymas jungiant bendroves sukuria papildomos mokestinės naudos bendrovėms ir jų savininkams. Tačiau reikia pastebėti, kad toks jungimas negali būti daromas siekiant išimtinai mokestinės naudos, o jungimą turi diktuoti verslo poreikiai ir ekonominė nauda (buvo perimti darbuotojai, gauta gamybinė patirtis, intelektinė nuosavybė).

Dar vienas svarbus momentas yra susijęs su paskolos palūkanų pripažinimu leidžiamais atskaitymais bendrovių jungimosi atveju. Paprastai įmonių įsigijimai vykdomi per naujai sukurtą įmonę, kuri įsigyja norimos įmonės akcijas. Tačiau čia reikia būti ypatingai atsargiems, nes Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas vienoje savo byloje, atsisakydamas pripažinti palūkanų sąnaudas leidžiamais atskaitymais buvo nurodęs, kad vieneto turto įsigijimo sąnaudos gali būti leidžiami atskaitymai tik tokiu atveju, kai šis turtas naudojamas komercinėje veikloje, siekiant gauti ekonominę naudą, o sąnaudos yra įprastos ir būtinos bei yra sąnaudų ryšys su įmonės komercine veikla.

Todėl mokestinės reorganizavimų pasekmės yra labai svarbios ir joms turi būti skiriamas deramas dėmesys, siekiant išvengti ginčų su mokesčio administratoriumi.