Fizinių asmenų išlaidų neatitikimas oficialioms pajamoms

Pastaruoju metu vis daugiau mokestinių ginčų kyla dėl nedeklaruotų fizinio asmens pajamų, t.y. kai mokesčių mokėtojo deklaruotų ir apmokestintų pajamų neužtenka jų išlaidoms padengti, o gyventojai negali pagrįsti pajamų šaltinių.

Jeigu pasižiūrėti LR Mokestinių ginčų komisijos statistiką, 2017 metais mokestinių ginčų sumos dėl GPM paaugo nuo 6,3 mln. Eur iki 26,5 mln. Eur, iš kurių nemažą dalį sudaro bylos dėl gyventojų išlaidų neatitikimo pajamoms.

Mokesčių administratorius gauna informaciją ir kontroliuoja praktiškai visą mūsų gyvenimą, pradedant gimimu ir iki pat mirties, t.y. renka informaciją apie mūsų mokslus, už jį sumokėtas įmokas, padarytus administracinius nusižengimus, sudarytus sandorius, išieškomas sumas, įsidarbinimą, valstybės sienos kirtimą, užsienyje turimas banko sąskaitas ir lėšas jose ir dar daug kitos. Kredito įstaigos, finansų institucijos, valstybės įmonės ir organizacijos bei privačios bendrovės teikia daug “jautrios” informacijos mokesčių administratoriui apie mokesčių mokėtojus ir jų pajamas. Renkamos informacijos srautas ir apimtis dar labiau padidėjo nuo 2016 m. vykdant ne tik šalyje galiojančius įstatymus bet ir tarptautines sutartis. Todėl VMI turi pakankamai informacijos apie gyventojų turimas pajamas ir išlaidas, siekiant įvertinti jų skirtumus.

Reikia atminti ir 2005, 2011 bei 2016 metais vykusius vienkartinius deklaravimus, kurių tikslas buvo surinkti informaciją apie mokesčių mokėtojų pajamas, kurios nebuvo oficialiai dekalaruotos. Nedeklaravimo pasekmės veda prie to, kad negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai, ko dažnai neįvertina mokesčių mokėtojai.

Todėl kai gyventojų išlaidos yra didesnės už oficialiai deklaruotas jų pajamas, mokesčių administratorius taiko Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ) 70 str. 1 d., kur numatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Gyventojų išlaidoms nustatyti remiamasi bankų sąskaitų informacija, LR Statistikos departamento teikiamu vidutiniu šeimos išlaidų paskaičiavimu ir kitais šaltiniais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį:

1) mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; ir

2) to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir (ar) asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais.

Mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Mokesčių administratorius mokesčius šiuo būdu gali apskaičiuoti dvejopai: taikydamas savo nustatytus įvertinimo metodus arba jų netaikydamas. Metodų jis gali netaikyti tuomet, kai disponuoja pakankama informacija, kuria remiantis gali atkurti tikrąsias ūkinių operacijų aplinkybes bei pakankamai tiksliai apskaičiuoti mokėtinų mokesčių sumas. O kai turima informacija yra nepakankama tokio pobūdžio skaičiavimams atlikti, jis mokėtinų mokesčių sumas gali apskaičiuoti remdamasis ekonomikos – finansų srityje taikomais teorinio pobūdžio skaičiavimo būdais, kuriuos parenka, atsižvelgdamas į turimos informacijos kiekį, pobūdį, šaltinius ir pan.

Net ir tuo atveju, kai gyventojas neapskaito ir nedeklaruoja visų pajamų, susijusių su jo kontroliuojamos įmonės PVM ir pelno mokesčio bazės nustatymu ir į bendrovės apskaitos dokumentus įrašo tikrovės neatitinkančius duomenis, ir tuomet gyventojui gali būti taikomas MAĮ 70 str. 1 d. ir apskaičiuojamas GPM.

LVAT yra pažymėjęs, kad mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą nelaikomas objektyvios tiesos nustatymu, bet pagal įstatymą yra laikomas pagalbiniais faktiniais duomenimis, kurių negalima nustatyti įprasto įrodinėjimo proceso metu, todėl tam tikri nukrypimai yra galimi.

Pareiga pagrįsti būtinybę mokestinės prievolės dydį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tenka mokesčių administratoriui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojas privalo pateikti duomenis, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes ir įrodytų, jog jis tinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius.

Nesant dokumentų, kurie pagrįstų mokesčių mokėtojo pajamas, priskaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis, delspinigiai ir baudos. Be to, reikia pažymėti, kad patikrinimas dažniausiai apima kelis mokestinius laikotarpius, kas reiškia, kad mokesčių ir su jais susijusių sankcijų sumos žymiai didėja.

Arūnas Šidlauskas
Mokestinių ginčų advokatas