Europos Teisingumo Teismo byla dėl teisės atskaityti importo PVM, kai sandoris, dėl kurio buvo importuotos prekės, neįvyko

Vokietijos bendrovė SMS, kaip pardavėja, 2008 m. sudarė sutartį pirkėju Austrijoje dėl vamzdžių suvirinimo sistemos (toliau vadinama – RSA). RSA gavėja buvo bendrovė Ukrainoje.

Pirkėjas sumokėjo avansą ir SMS sudarė subrangos sutartį su Turkijoje įsteigta bendrove dėl įrangos, kuri SMS buvo reikalinga RSA gamybai, tiekimo. Tačiau po kurio laiko pirkėjo prašymu sutarties vykdymas buvo sustabdytas dėl pirkėjo finansinių sunkumų. SMS nurodė pirkėjui, kad jis atliktų likusius mokėjimus ir nurodė, kad darbai nebus tęsiami, kol nebus sumokėtos mokėtinos sumos.

2009 m. SMS importavo iš Turkijos prekes ir sumokėjo su tuo susijusį PVM. Po importo šios prekės buvo laikomos sandėlyje Rumunijoje. Kadangi pirkėjas neatliko likusių mokėjimų, sutartis buvo nutraukta ir SMS teigimu, importuotos prekės negalėjo būti naudojamos kituose projektuose ir ji ketina jas priduoti kaip metalo laužą. SMS nurodė, kad sutarties neįvykdymo atveju ji ketino prekes eksportuoti, tačiau nepateikė konkrečios informacijos dėl eksporto paskirties vietos ar datos.

2009 m. pabaigoje SMS paprašė mokesčių administratoriaus grąžinti Rumunijoje sumokėtą PVM dėl aptariamų prekių importo. Mokesčių administratorius atsisakė grąžinti PVM, nes nusprendė, kad SMS nepateikė pateisinančių dokumentų, susijusių su vėlesniu prekių gabenimu ir jų galutiniu gavėju.

SMS ginčas su mokesčių administratoriumi persikėlė į ETT, kuriam buvo pateiktas klausimas, ar direktyva draudžia valstybei narei nesuteikti apmokestinamajam asmeniui, kuris neįsisteigęs jos teritorijoje, teisės susigrąžinti PVM, kurį jis sumokėjo už importuotas prekes, kai importo momentu sutarties, dėl kurios apmokestinamasis asmuo nusipirko ir importavo šias prekes, vykdymas yra sustabdytas, sandoris, kuriam jos turėjo būti panaudotos, galiausiai nėra įvykdytas, o apmokestinamasis asmuo nepateikė įrodymo dėl prekių tolesnio gabenimo.

ETT nurodė, kad pagal Aštuntoje direktyvoje nustatytas sąlygas, visiems apmokestinamiesiems asmenims, neįsikūrusiems jos teritorijoje, tačiau įsikūrusiems kitoje valstybėje narėje, grąžinamas visas PVM, jų sumokėtas už kitų apmokestinamųjų asmenų į šalį importuotas prekes, jei tos prekės naudojamos PVM direktyvos 17 straipsnyje nurodytiems sandoriams. Valstybėje narėje įsisteigusio apmokestinamojo asmens teisė į kitoje valstybėje narėje sumokėto PVM grąžinimą, kaip tai numatyta Aštuntojoje direktyvoje, atitinka jam PVM direktyvoje numatytą teisę į pirkimo PVM atskaitą jo valstybėje narėje.

Kalbant apie teisės į grąžinimą sąlygas, ETT pažymėjo, kad visi apmokestinamieji asmenys, kurie nėra įsisteigę valstybėje narėje, į kurią importuoja PVM apmokestinamas prekes, turi teisę susigrąžinti šį mokestį, jei prekės ir paslaugos naudojamos vykdant sandorius, susijusius su PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatyta veikla, vykdoma už valstybės narės, kurioje šis mokestis yra mokėtinas arba sumokėtas, ribų, už kuriuos būtų galima atskaityti PVM, jeigu jie būtų vykdomi toje valstybėje narėje arba vykdant tam tikrus neapmokestinamus sandorius. Pagal PVM direktyvos 70 ir 167 straipsnius, ši teisė į grąžinimą atsiranda tada, kai atsiranda prievolė mokėti mokestį, t. y. kai atliekamas prekių importas.

SMS gali būti laikoma apmokestinamuoju asmeniu, kadangi atitinka Aštuntojoje direktyvoje numatytas dvi kumuliacines sąlygas: 1) aptariamas apmokestinamasis asmuo per direktyvoje numatytą laikotarpį neturi fiksuotos vietos šalyje, kurioje prašo grąžinimo; 2) jis neturėjo tiekti prekių ar teikti paslaugų, kurios būtų laikomos patiektomis ar suteiktomis toje valstybėje, išskyrus tam tikras specialias paslaugas. Be to, SMS buvo PVM mokėtoja Vokietijoje, šioje valstybėje narėje vykdė ekonominę veiklą, kurią sudarė plieno apdirbimo įrengimų pardavimas ir montavimas ir ji neturėjo įsiregistruoti kaip PVM mokėtoja Rumunijoje.

Asmuo, kuris importuoja prekes ekonominei veiklai, tai atlieka kaip apmokestinamasis asmuo, net jei šios prekės iškart nėra naudojamos tai ekonominei veiklai. Asmuo, patiriantis investicinių išlaidų, ketindamas vykdyti ekonominę veiklą, kai tai patvirtina objektyvūs duomenys, turi būti laikomas apmokestinamuoju asmeniu. Iš bylos aplinkybių matyti, kad SMS prekes importavo ketindama vykdyti ekonominę veiklą, o tai įrodo objektyvūs duomenys. Tuo tarpu vien aplinkybė, kad sutarties vykdymas sustabdytas dieną, kai aptariamos prekės buvo importuotos, neturi reikšmės, nes, preziumuotina, jog SMS būtų pažeidusi savo sutartines pareigas subrangovo atžvilgiu, jei būtų atsisakiusi prekių tiekimo tik dėl sutarties vykdymo sustabdymo. Be to, tik po prekių importo sutartis galutinai buvo neįvykdyta dėl priežasčių, kurios nepriklausė nuo SMS valios, t. y. dėl mokėjimų sunkumų, su kuriais susidūrė pirkėjas. Taigi, importuodama aptariamas prekes, SMS veikė kaip apmokestinamasis asmuo.

Neginčytina, kad RSA, dėl kurių SMS įsigijo prekes, gavėja yra Ukrainoje. Todėl šių prekių importas buvo įvykdytas tam, kad galiausiai būtų įvykdytas eksportas, todėl importuodama aptariamas prekes į Rumuniją, SMS įgijo teisę į sumokėto PVM grąžinimą. Šios teisės egzistavimu neleidžia abejoti faktas, kad sandoris, kuriam turėjo būti panaudotos aptariamos prekės, galiausiai nebuvo įvykdytas ir SMS negalėjo pateikti mokesčių administratoriaus reikalaujamų įrodymų dėl tolesnio šių prekių gabenimo. Tačiau iš ETT praktikos matyti, kad įgyta teisė į grąžinimą išlieka, jei nėra sukčiavimo ar piktnaudžiavimo aplinkybių.

ETT pažymėjo, kad jei apmokestinamasis asmuo negalėjo naudoti prekių, dėl kurių galėjo susigrąžinti mokestį vykdydamas numatytus sandorius dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, teisė į grąžinimą išliko, nes tokiu atveju nėra jokios sukčiavimo ar piktnaudžiavimo rizikos, galinčios pateisinti atsisakymą grąžinti PVM.

Arūnas Šidlauskas

mokestinių ginčų advokatas