Europos Teisingumo Teismo byla dėl rankpinigių apmokestinimo PVM

Ši byla yra susijusi su rankpinigių apmokestinimu PVM, kuriuos paslaugų teikėjas (apgyvendinimo paslaugas teikiantis asmuo) pasilieka atsisakymo nuo sutarties atveju. Šis sprendimas gali būti aktualus ne tik viešbučiams, bet ir bendrovėms, gaunančioms išankstinį apmokėjimą, kuris joms lieka, kaip kompensacija už kitos šalies atsisakymą nuo sutarties.

Bylos fabula būtų tokia: Prancūzijos bendrovė ST eksploatuoja termines gydyklas, taip pat teikia viešbučių ir restoranų paslaugas. Ši bendrovė gauna rankpinigius, kuriuos klientai moka iš anksto, rezervuodami viešbutyje vietas. Šios rankpinigių sumos yra įskaitomos į už apgyvendinimo paslaugas mokamą sumą arba rankpinigių sumas bendrovė pasilieka sau, jeigu klientai anuliuoja rezervaciją arba atsisako atvykti. Prancūzijos mokesčių administratorius atlikęs mokestinį patikrinimą nusprendė, kad rezervuojant vietas ST gauti rankpinigiai, kuriuos bendrovė pasilikdavo sau, kai klientai panaikindavo rezervacijas, turi būti apmokestinti PVM.

Byla pasiekė Europos Teisingumo Teismą (ETT), kuriam buvo pateiktas klausimas, ar kliento sumokėtos rankpinigių sumos viešbučiui, kai klientas pasinaudoja jam suteikta galimybe atsisakyti rezervacijos ir kai šias sumas viešbutis pasilieka sau, turi būti laikomos atlygiu už rezervacijos paslaugą, apmokestinamą PVM, ar nustatyta kompensacija už sutarties nutraukimą, neapmokestinama minėtu mokesčiu.

ETT, nagrinėdamas šį klausimą, išskyrė jį į dvi dalis: 1) ar sumokėti rankpinigiai yra atlygis už savarankišką ir atskirą paslaugą; ir 2) ar rankpinigiai gali būti priskiriami kompensacijai dėl sutarties nutraukimo, sumokėtai dėl rezervacijos panaikinimo.

ETT pažymėjo, kad sprendžiant, ar sumokėti rankpinigiai yra atlygis už savarankišką ir atskirą paslaugą, reikia nustatyti, ar tarp suteiktos paslaugos ir gauto atlygio yra tiesioginis ryšys, t. y. ar sumokėtos sumos yra realus atlygis už atskirą paslaugą, suteiktą egzistuojant teisiniam santykiui, kuris pasireiškia tarpusavio paslaugomis. ETT pažymėjo, kad sutarties sudarymas ir dėl to teisinio santykio tarp šalių atsiradimas paprastai nepriklauso nuo rankpinigių sumokėjimo. Šie rankpinigiai nėra sutarties dėl apgyvendinimo sudėtinis elementas; jie yra tik papildomas elementas, kylantis iš sutarties šalių laisvės principo.

Rankpinigių sumokėjimas ir viešbučio pareiga nesudaryti sutarties su kitu asmeniu, jeigu tai trukdytų vykdyti įsipareigojimą klientui, taip pat negali būti laikoma tarpusavyje teikiamomis paslaugomis, nes tokiu atveju minėta pareiga tiesiogiai kyla iš sutarties dėl apgyvendinimo, o ne iš rankpinigių sumokėjimo. Pareiga realiai vykdyti minėtą sutartį nepriklauso nuo galimos kompensacijos arba baudos už vėlavimą, garantijos arba rankpinigių, ji kyla iš pačios sutarties. Tuo atveju, kai viešbutis tik teikia sutartą paslaugą (rezervaciją), rankpinigių gavimas negali būti laikomas atlygiu už tokio įsipareigojimo laikymąsi. Pareiga rezervuoti kyla iš pačios sutarties dėl apgyvendinimo, o ne iš sumokėtų rankpinigių, todėl nėra tiesioginio ryšio tarp suteiktos paslaugos ir gauto atlygio Aplinkybė, kad apsistojus rezervuotame kambaryje rankpinigių suma yra atskaitoma iš šio kambario kainos, negali būti laikoma atlygiu už savarankišką ir atskirą paslaugą.

Sprendžiant dėl rankpinigių priskyrimo kompensacijai dėl sutarties nutraukimo, ETT nurodė, kad pirma, rankpinigiai yra sutarties sudarymo požymis, nes jų sumokėjimas reiškia prezumpciją, kad sutartis egzistuoja. Antra, rankpinigiai šalis skatina vykdyti minėtą sutartį, nes juos sumokėjusi šalis gali prarasti atitinkamą sumą, o kita šalis prireikus turi grąžinti dvigubą jų sumą, jeigu už sutarties neįvykdymą atsako ji (tas pats yra ir pagal Lietuvos Civilinį kodeksą). Trečia, rankpinigiai yra nustatyta kompensacija, nes jų sumokėjimas atleidžia vieną iš šalių nuo patirtos žalos dydžio įrodinėjimo tuo atveju, jei kita šalis nevykdo savo pažado.

Viešbučių sektoriuje egzistuojantys rankpinigiai atitinka iš esmės aprašytus požymius, taigi jie yra sutarties sudarymo požymis ir skatina ją vykdyti; taip pat galima juos priskirti ir atitinkamai kompensacijai. Ir nors įprastai vykdant sutartį rankpinigiai atskaitomi iš viešbučių suteiktų paslaugų kainos ir todėl jiems taikomas PVM, šioje byloje nagrinėjamas rankpinigių pasilikimas yra klientui suteiktos galimybės atsisakyti pasinaudojimo pasekmė, skirta kompensuoti viešbučiui šį atsisakymą. Tokia kompensacija nėra paslaugos teikimas ir nesudaro PVM apmokestinamosios vertės. Be to, kai už sutarties neįvykdymą atsako viešbutis, grąžinama dviguba sumokėtų rankpinigių suma, o tai patvirtina šių rankpinigių kvalifikavimą kaip nustatytos kompensacijos už sutarties nutraukimą, o ne kaip atlygį už suteiktą paslaugą. Iš tikrųjų, tokiu atveju klientas akivaizdžiai nesuteikia jokios paslaugos viešbučiui.

Apibendrindamas ETT pažymėjo, kad rankpinigių sumokėjimas nėra viešbučių realiai gaunamas atlygis už savo klientui suteiktą savarankišką ir atskirą paslaugą ir, kita vertus, šių rankpinigių pasilikimo, šiam klientui atsisakius rezervacijos, tikslas yra ištaisyti sutarties neįvykdymo pasekmes, todėl nei rankpinigių mokėjimas, nei jų dvigubos sumos grąžinimas nepatenka į Šeštosios direktyvos taikymo sritį.

Todėl ETT konstatavo, kad sumos, sumokėtos kaip rankpinigiai, vykdant pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinamo viešbučių paslaugų teikimo sutartis, kai klientas pasinaudoja jam suteikta galimybe atsisakyti rezervacijos ir kai šias sumas pasilieka viešbučių paslaugas teikiančią įmonę eksploatuojantis asmuo, turi būti laikomos nustatyta kompensacija dėl sutarties nutraukimo, sumokėta už žalą, patirtą dėl kliento įsipareigojimo neįvykdymo, bei neturinčia tiesioginio ryšio su kokia nors už atlygį teikiama paslauga, ir dėl to minėtu mokesčiu neapmokestinamos.

Arūnas Šidlauskas
Mokestinių ginčų advokatas