Europos Teisingumo Teismo byla dėl muitinės vertės tikslinimo

Dukterinė įmonė, įregistruota Vokietijoje, įsigijo importuotų prekių iš savo patronuojančiosios bendrovės, įregistuotos Japonijoje. Pastaroji, pagal išankstinį sandorių kainodaros susitarimą, sudarytą tarp minėtos grupės bendrovių ir Vokietijos mokesčių institucijų, už šias prekes išrašytoje sąskaitoje faktūroje nurodė grupės viduje taikomas kainas. Patronuojančiosios bendrovės sąskaitose bendra suma buvo reguliariai tikrinama ir prireikus koreguojama, siekiant užtikrinti, kad pardavimo kainos atitiktų „ištiestosios rankos“ principą. Tuo tikslu kiekvienai grupės įmonei priskiriamas minimaliai grąžai pasiekti pakankamas pelnas. Likutinis pelnas paskirstomas proporcingai pagal nustatytus veiksnius. Jei faktinis veiklos rezultatas nepatenka į „ištiestosios rankos“ diapazoną, jis koreguojamas, kad pasiektų viršutinę arba apatinę diapazono ribą ir atliekami kreditiniai arba debetiniai koregavimai.

Vokietijos bendrovė išleido į laisvą apyvartą įvairių prekių ir deklaravo muitinės vertę, atitinkančią sąskaitose faktūrose nurodytas kainas. Apmokestinamos prekės buvo apmokestintos 1,4–6,7 % dydžio muitais. Kadangi jos veiklos grąža buvo mažesnė nei nustatytas siekiamas „ištiestosios rankos“ diapazonas, atitinkamai buvo patikslinta sandorių kainodara. Atsižvelgdama į vėliau įvykusį sandorių kainodaros patikslinimą, Vokietijos bendrovė paprašė grąžinti 42 942,14 Eur muitų už importuotas prekes.

Miuncheno muitinė atmetė šį prašymą motyvuodama tuo, kad Vokietijos bendrovės taikytas metodas neatitinka Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyta konkrečių prekių, o ne mišrių tiekimų sandorių vertė.

Todėl buvo kreiptasi į ETT, klausiant, ar Muitinės kodekso 28–31 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos leidžiama kaip muitinės vertę taikyti sutartą sandorių vertę, kurią sudaro, viena vertus, iš pradžių sąskaitoje faktūroje nurodyta ir deklaruota suma ir, kita vertus, pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui atlikto bendro koregavimo suma, turint omenyje, kad negalima žinoti, ar ataskaitinio laikotarpio pabaigoje šis koregavimas bus atliekamas didinant, ar mažinant.

ETT nurodė, kad muitinės vertė turi atitikti importuojamos prekės realią ekonominę vertę, ir dėl to reikia atsižvelgti į ekonominę vertę turinčių šios prekės dalių visumą. Pagal Muitinės kodekso 29 straipsnį, importuojamų prekių muitinės verte laikoma sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas į Sąjungos muitų teritoriją, o prireikus patikslinta, vadovaujantis šio kodekso 32 ir 33 straipsniais. Be to, muitinės vertė turi būti nustatoma pirmiausia taikant vadinamąjį sandorio vertės metodą pagal Muitinės kodekso 29 straipsnį. Tik tuomet, jei už eksportui parduodamas prekes faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina negali būti nustatyta, galima taikyti papildomus metodus, numatytus šio kodekso 30 ir 31 straipsniuose.

ETT pažymėjo, kad nors faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina paprastai yra muitinės vertės apskaičiavimo pagrindas, ši kaina yra duomuo, kurį prireikus reikia patikslinti, siekiant išvengti savavališkai nustatytos arba fiktyvios muitinės vertės. Sandorio vertė turi atspindėti realią importuotos prekės ekonominę vertę ir turi būti atsižvelgta į šios prekės elementų, turinčių ekonominę vertę, visumą.

Tačiau atvejai, kada ETT leido atlikti vėlesnį sandorio vertės patikslinimą, apsiriboja specifinėmis situacijomis, susijusiomis su prekės kokybės trūkumais arba po prekės išleidimo į laisvą apyvartą nustatytais defektais. Kai vertintina prekė, kuri pirkimo metu neturėjo trūkumų, buvo sugadinta prieš ją išleidžiant į laisvą apyvartą, faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina turi būti sumažinta proporcingai patirtai žalai, jeigu tai yra nenumatytas prekės komercinės vertės sumažėjimas.

Be to, ETT yra pripažinęs, kad faktiškai sumokėtą arba mokėtiną kainą galima sumažinti proporcingai prekių komercinės vertės sumažėjimui dėl paslėpto trūkumo, kuris, remiantis įrodymais, egzistavo prieš išleidžiant jas į laisvą apyvartą ir buvo pagrindas vėlesniems mokėjimams pagal sutartinį garantinį įsipareigojimą ir dėl kurio vėliau gali būti sumažinama šių prekių muitinė vertė.

ETT nurodė, kad Muitinės kodekse, pirma, nenustatoma jokios importuojančių įmonių pareigos prašyti patikslinti sandorio vertę, kai vėliau ji yra tikslinama ją didinant, ir, antra, jame nėra jokios nuostatos, pagal kurią muitinės institucijoms būtų leidžiama apsisaugoti nuo rizikos, kad minėtos įmonės prašys patikslinti sandorio vertę tik ją mažinant. Todėl ETT konstatavo, kad galiojančios redakcijos Muitinės kodekse neleidžiama atsižvelgti į vėlesnį sandorio vertės tikslinimą, koks nagrinėjamas šioje byloje.

Arūnas Šidlauskas
Mokestinių ginčų advokatas