Europos Teisingumo Teismo byla dėl dividendų patronuojančiai įmonei apmokestinimo

Pagal Prancūzijos teisę įsteigta bendrovė Euro Sockage yra pagal Liuksemburgo teisę įsteigtos bendrovės Enka patronuojamoji bendrovė, kurią Enka valdo 100%. Pastarosios bendrovės daugiau nei 99% kapitalo valdo pagal Kipro teisę įsteigta bendrovė Waverley Star Investments Ltd, kurią valdo pagal Šveicarijos teisę įsteigta bendrovė Campsores Holding SA.

2005 ir 2006 m. Euro Stockage išmokėjo neapmokestinamus dividendus patronuojančiajai bendrovei Enka. Prancūzijos mokesčių administratorius nurodė Euro Stockage sumokėti mokestį prie šaltinio, argumentuodamas, kad atleidimas nuo mokesčio netaikomas, jei paskirstytus dividendus gauna juridinis asmuo, tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamas vieno ar kelių valstybių, kurios nėra Europos Sąjungos narės, rezidentų, nebent šis juridinis asmuo įrodo, kad įmonių grupės pagrindinis tikslas ar vienas iš pagrindinių tikslų nėra pasinaudoti atleidimu nuo mokesčio.

Kilo mokestinis ginčas ir ETT buvo pparašytas paaiškinti, ar Patronuojančiųjų bendrovių direktyvos (toliau – „Direktyva“) 1 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiamas nacionalinės mokesčių teisės aktas, pagal kurį šios Direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta mokesčių lengvata, t.y. patronuojamosios bendrovės rezidentės paskirstyto pelno patronuojančiajai bendrovei atleidimas nuo mokesčio prie šaltinio, kai šią patronuojančiąją bendrovę tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuoja vienas arba keli trečiųjų šalių rezidentai, taikoma tik su sąlyga, kad patronuojančioji bendrovė įrodo, jog dalininkų grandinės pagrindinis tikslas ar vienas iš pagrindinių tikslų nėra pasinaudoti šiuo atleidimu nuo mokesčio.

ETT argumentavo, kad Prancūzijos teisės aktas, kuris buvo priimtas siekiant įgyvendinti Direktyvos 1 straipsnio 2 dalį, gali būti vertinamas, atsižvelgiant ne tik į šios Direktyvos nuostatas, bet ir į taikytinas pirminės Sąjungos teisės nuostatas. Kaip tai matyti iš Direktyvos, jos nuostatomis siekiama pašalinti bet kokias nepalankias skirtingų valstybių narių bendrovėms taikomas sąlygas, palyginti su tos pačios valstybės narės bendrovėms taikomomis sąlygomis, siekiant užtikrinti, kad vienoje valstybėje narėje esančios bendrovės išmokamas pelnas kitoje valstybėje narėje įsteigtai patronuojančiajai bendrovei mokesčių požiūriu būtų neutralus, t.y. atleistas nuo mokesčio prie šaltinio. Atitinkamai, valstybės narės negali vienašališkai nustatyti ribojamųjų priemonių ir teisei į atleidimą nuo mokesčio prie šaltinio taikyti įvairių sąlygų.

Tačiau Direktyva numato, kad valstybės narės gali numatyti priemones, kurios reikalingos siekiant išvengti sukčiavimo ir piktnaudžiavimo, tačiau tokios nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai, t.y. leidžiama taikyti tik tokias nacionalines priemones, kurios yra būtinos šiam tikslui pasiekti. ETT akcentavo, kad tam, kad būtų laikoma, jog nacionalinės teisės aktu siekiama išvengti sukčiavimo ir piktnaudžiavimo, juo turi būti konkrečiai siekiama sudaryti kliūtis tokiems veiksmams, kuriems būdingas visiškai dirbtinių, ekonominio pagrindo neturinčių susitarimų sudarymas, turint tikslą neteisėtai pasinaudoti mokesčių lengvata. Todėl bendrąja sukčiavimo ar piktnaudžiavimo prezumpcija negalima pateisinti mokesčių priemonės, kuria pažeidžiamas Direktyvos tikslas ir kliudoma pasinaudoti tokia teise.

Labai svarbus yra tolesnis ETT argumentavimas, kur nurodyta, kad siekdamos patikrinti, ar sandorio tikslas yra sukčiavimas ir piktnaudžiavimas, kompetentingos nacionalinės institucijos turi ne tik taikyti iš anksto nustatytus bendrus kriterijus, bet ir kiekvienu konkrečiu atveju bendrai patikrinti atitinkamą sandorį. Kai tam tikroms mokesčių mokėtojų kategorijoms automatiškai netaikoma mokesčių lengvata ir mokesčių administratorius neprivalo pateikti net pirminių sukčiavimo arba piktnaudžiavimo įrodymų arba nurodyti jų požymių, viršijama tai, kas būtina siekiant išvengti sukčiavimo ir piktnaudžiavimo. Šioje byloje nacionaliniu teisės aktu ne konkrečiai siekiama sudaryti kliūtis visiškai dirbtiniams susitarimams, turint tikslą neteisėtai pasinaudoti šia mokesčių lengvata, bet jis bendrai taikomas visoms situacijoms, kai tiesiogiai arba netiesiogiai trečiųjų šalių rezidentų kontroliuojama patronuojančioji bendrovė turi savo buveinę už Prancūzijos ribų.

Vien tai, kad Sąjungoje reziduojančią bendrovę tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuoja trečiųjų šalių rezidentai, savaime nereiškia, kad yra sudaryti visiškai dirbtiniai, ekonominio pagrindo neturintys susitarimai, turint tikslą neteisėtai pasinaudoti mokesčių lengvata. Nustačius, kad patronuojamosios bendrovės rezidentės paskirstytas pelnas patronuojančiajai bendrovei nerezidentei atleidžiamas nuo mokesčio prie šaltinio tik su sąlyga, jog ši patronuojančioji bendrovė įrodo, kad įmonių grupės pagrindinis tikslas ar vienas iš pagrindinių tikslų nėra pasinaudoti atleidimu nuo mokesčio, o mokesčių administratorius neturi pateikti net pirminių sukčiavimo ir piktnaudžiavimo įrodymų, tuo pažeidžiamas Direktyva siekiamas tikslas ir toks nacionalinis aktas negali būti taikomas.

ETT jau yra pasisakęs, kad iš jokios Sąjungos teisės nuostatos nematyti, kad Sąjungoje reziduojančių bendrovių akcininkų – fizinių ar juridinių asmenų – kilmė turi reikšmės šiai teisei, nes Sąjungos bendrovės statusas yra pagrįstas buveine ir teisine sistema, su kuria bendrovė yra susijusi, o ne jos akcininkų pilietybe.

Arūnas Šidlauskas

mokestinių ginčų advokatas