Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byla dėl PVM atskaitos, kai apmokestinamasis asmuo neturi PVM sąskaitų faktūrų, bet remiasi kitu dokumentu

L. H. Vădan, Rumunijos pilietis, sudarė 29 nekilnojamojo turto sandorius 2006 m. ir 70 nekilnojamojo turto sandorių 2007 m.–2009 m. Taip pat jis pardavė žemę statyboms 2008–2009 m. Kadangi jo apyvarta nuo 2006 m. birželio mėn. viršijo teisės aktuose nustatytą neapmokestinimo PVM ribą, mokesčių institucijos nusprendė, kad jis turėjo PVM mokėtojo statusą ir jam reikėjo įsiregistruoti PVM tikslais nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d.

Rumunijos teismas, nagrinėdamas piliečio skundą, pažymėjo, kad L. H. Vădan turėjo teisę į atskaitą, nes mokesčių institucija jį buvo įregistravusi kaip PVM mokėtoją. Tačiau L. H. Vădan neturėjo turto pardavimo dokumentų ir rėmėsi tik teismuose patvirtintų dviejų ekspertizių išvadomis. Rumunijos teismas suabejojo, ar PVM atskaitos suma galėjo būti nustatyta kitais dokumentais nei sąskaitų faktūrų originalai.

Byla pasiekė ETT, kuriam buvo pateiktas klausimas, ar PVM direktyvą bei PVM neutralumo ir proporcingumo principus reikia aiškinti taip, kad esant nurodytom aplinkybėms, apmokestinamasis asmuo, kuris negali įrodyti sumokėto pirkimo PVM sumos, pateikdamas sąskaitas faktūras ar bet kokį kitą dokumentą, gali pasinaudoti teise į PVM atskaitą, remdamasis vien nacionalinio teismo nurodymu atliktos ekspertizės išvadomis. Ekspertizė įvertino atskaitytiną PVM sumą, remiantis atliktų darbų ar apmokestinamojo asmens panaudotos darbo jėgos kiekiu, būtinu pastatų, kuriuos jis pardavė, statybai.

ETT pažymėjo, kad teisė į atskaitą yra pagrindinis bendros PVM sistemos principas ir iš esmės ji negali būti ribojama ir taikoma visiems apmokestinamiems sandoriams. Šios sistemos tikslas yra atleisti verslininkus nuo vykdant ekonominę veiklą sumokėto arba mokėtino PVM naštos. Todėl bendra PVM sistema užtikrina, kad bet kokiai PVM apmokestinamai ūkinei veiklai, neatsižvelgiant į jos tikslus ar rezultatą, tenka neutrali mokesčių našta, jeigu pati veikla iš esmės apmokestinama PVM.

Pagal PVM direktyvą, teisė atskaityti mokestį atsiranda, atsiradus prievolei apskaičiuoti atskaitytiną PVM. Tam, kad būtų galima pasinaudoti atskaita, reikia, kad: 1) suinteresuotasis asmuo būtų apmokestinamasis asmuo; 2) kad prekės ar paslaugos, kuriomis remiamasi siekiant pagrįsti teisę į atskaitą, būtų naudojamos apmokestinamajam asmeniui sudarant apmokestinamuosius sandorius; 3) įsigytos prekės ar paslaugos būtų patiektos ar suteiktos kito apmokestinamojo asmens; 4) apmokestinamasis asmuo turėtų sąskaitą faktūrą, išrašytą pagal PVM direktyvos 226 straipsnį.

Pagal ETT jurisprudenciją, taikant PVM neutralumo principą, reikalaujama, kad būtų suteikta teisė į pirkimo mokesčio atskaitą, jeigu esminiai reikalavimai yra įvykdyti, net jei apmokestinamieji asmenys neįvykdė kai kurių formalių reikalavimų. Mokesčių administratorius neturi atsisakyti suteikti teisės į PVM atskaitą tik dėl to, kad sąskaita faktūra neatitinka PVM direktyvos 226 straipsnio sąlygų, jeigu joje yra visi duomenys, reikalingi patikrinti, ar įvykdytos esminės su šia teise susijusios sąlygos. Griežtai taikant formalų reikalavimą pateikti minėtą Direktyvos straipsnį atitinkančias sąskaitas faktūras, būtų pažeisti neutralumo ir proporcingumo principai, o tai neproporcingai kliudytų apmokestinamajam asmeniui pasinaudoti mokesčių neutralumu, susijusiu su jo sandoriais.

Tačiau ETT pažymėjo, kad apmokestinamasis asmuo, kuris prašo PVM atskaitos, turi įrodyti, kad jis atitinka jos gavimo sąlygas. Apmokestinamasis asmuo turi pateikti objektyvius įrodymus, kad prekes jam tiekė ar paslaugas teikė apmokestinamasis asmuo dėl jo paties PVM apmokestinamų sandorių, už kuriuos jis iš tiesų sumokėjo PVM. Šie įrodymai gali apimti, be kita ko, tiekėjų ar teikėjų, iš kurių apmokestinamasis asmuo įsigijo prekių ar paslaugų, už kurias jis sumokėjo PVM, turimus dokumentus. Rumunijos teismo padaryta ekspertizė prireikus gali papildyti šiuos įrodymus ar sustiprinti jų patikimumą, bet negali jų pakeisti.

Iš bylos dokumentų matyti, kad negalėdamas pateikti sąskaitų faktūrų, L. H. Vădan pateikė kitus dokumentus, kurie yra neįskaitomi ir, Rumunijos teismo teigimu, nepakankami siekiant nustatyti teisės į atskaitą egzistavimą ir taikymo sritį. Vis dėlto ETT nurodė, kad ekspertizė negali nustatyti, kad L. H. Vădan faktiškai sumokėjo šį mokestį už pirkimo sandorius, susijusius su pastatų statyba. Todėl reziumavo, kad PVM neutralumo ir proporcingumo principus reikia aiškinti taip, kad apmokestinamasis asmuo, kuris negali įrodyti sumokėto pirkimo PVM sumos, pateikdamas sąskaitas faktūras ar bet kokį kitą dokumentą, negali pasinaudoti teise į PVM atskaitą remdamasis vien teismo ekspertizės, kuri buvo nurodyta atlikti, vertinimu.

Arūnas Šidlauskas
mokestinių ginčų advokatas