Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byla dėl „įėjimo į renginius“ sąvokos aiškinimo PVM tikslais

Srf yra Švedijoje įsteigta įmonė, kuri priklauso apskaitos ir darbo užmokesčio konsultantų profesinei organizacijai. Ji teikia apskaitos ir valdymo mokymus, t. y. organizuoja seminarus šios organizacijos nariams ir tretiesiems asmenims. Dauguma šių mokymų vyksta Švedijoje, tačiau kai kurie organizuojami kitose valstybėse narėse ir šios bendrovės dėstytojai važiuoja ten skaityti paskaitų. Šie mokymai yra skirti tik apmokestinamiesiems asmenims, kurių verslo vieta yra Švedijoje arba kurie čia turi nuolatinį padalinį.

Minėti mokymai vyksta konferencijų centre 30 valandų, išskirstytų per penkias dienas su vienos dienos pertrauka. Mokymo programos dalyviai turi turėti tam tikrą išsilavinimą ir profesinę patirtį apskaitos ir valdymo srityje. Norint dalyvauti Srf mokymuose, būtina išankstinė registracija ir turi būti gautas patvirtinimas iki jų pradžios, taip pat iš anksto turi būti atliktas mokėjimas.

Švedijos mokesčių administratorius nustatė, kad nors šie mokymai ir teikiami kitose valstybėse narėse nei Švedijos Karalystė, jie turi būti laikomai įvykusiais Švedijoje, todėl PVM turi būti renkamas Švedijoje. Be to, jis nusprendė, kad sąvoka „įėjimas į renginius“ turėtų būti suprantama tik kaip teisė patekti į tam tikrą vietą. Tačiau byloje nagrinėjamos paslaugos neturi „teisės patekti į tam tikrą vietą“ požymių, bet veikiau turi teisės dalyvauti konkrečiame mokyme požymių. Kadangi byloje nagrinėjamų mokymų pagrindinis tikslas nėra suteikti teisę įeiti į renginius, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 53 straipsnį, PVM už juos mokėtinas Švedijoje.

Ginčas pasiekė Švedijos teismą, kuris kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ETT), prašydamas paaiškinti, ar PVM direktyvos 53 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje nurodyti žodžiai „įėjimas į renginius“, apima tokią paslaugą, kurią sudaro penkių dienų apskaitos ir valdymo mokymų paslauga, kuri teikiama tik apmokestinamiesiems asmenims, su sąlyga, kad dalyviai iš anksto užsiregistravo ir sumokėjo.

ETT nurodė, kad PVM direktyvos 44 ir 45 straipsniuose numatyta bendra taisyklė paslaugų teikimo vietai mokesčių tikslais nustatyti, o šios direktyvos 46–59a straipsniuose numatyti keli specialūs priskyrimo atvejai. Todėl kiekvienu atveju reikia nuspręsti, ar tai yra vienas iš šios direktyvos 46–59a straipsniuose nurodytų atvejų. Jeigu taip nėra, minėtai situacijai taikomi jos 44 ir 45 straipsniai. PVM direktyvos 53 straipsnis neturi būti laikomas siaurai aiškinama bendros taisyklės išimtimi.

PVM direktyvos 53 straipsnyje numatyta, kad apmokestinamajam asmeniui teikiamų įėjimo į švietimo renginius paslaugų teikimo vieta yra ten, kur šie renginiai faktiškai vyksta. Šios paslaugos, kuriomis siekiama suteikti teisę patekti į švietimo ir mokslo renginius, kaip antai konferencijas ir seminarus, apima paslaugų teikimą, kurių pagrindinis požymis yra teisės patekti į renginį, mainais į bilietą arba užmokestį, suteikimas.

Srf teikiami mokymai apmokestinamiesiems asmenims yra seminarai, kurie vyksta penkias dienas su dienos pertrauka kitoje valstybėje narėje nei Švedija, kurioje yra šios bendrovės verslo vieta. Vadinasi, šie mokymai, kuriuose fiziškai dalyvauja apmokestinamieji asmenys, patenka į švietimo renginių, nurodytų Įgyvendinimo reglamento 32 straipsnyje, kategoriją.

Dėl klausimo, ar mokymų pagrindinis požymis yra teisės įeiti į minėtus seminarus suteikimas, ETT priminė, kad kai du ar daugiau elementų ar veiksmų, teikiamų apmokestinamojo asmens, yra taip glaudžiai susiję, kad objektyviai sudaro vieną ekonomiškai neskaidomą paslaugos teikimą, kurį išskaidyti būtų nenatūralu, laikoma, kad vykdomas vienas teikimas. Taigi, teisės patekti į nurodytus seminarus už atlygį suteikimas apmokestinamajam asmeniui, būtinai reiškia galimybę jame būti ir dalyvauti. Todėl mokesčių administratoriaus daromam skirtumui tarp teisės įeiti į tam tikrą vietą ir teisės dalyvauti specialiuose mokymuose, negali būti pritarta.

Tuo tarpu mokesčiai turi būti renkami toje vietoje, kur vartojamos prekės arba naudojamasi paslaugomis. Todėl tiekimo vietos nustatymas turi būti atliekamas remiantis PVM direktyvos 53 straipsniu ir apmokestinama PVM toje vietoje, kur tas paslaugų teikimas iš tikrųjų įvyksta, t. y. valstybėse narėse, kuriose rengiami mokymai. Kai mokymų atveju reikalaujama išankstinės registracijos ir mokėjimo, tai neturi reikšmės taikant PVM direktyvos 53 straipsnį: iš šio straipsnio formuluotės nematyti, kad į tokius kriterijus galėtų būti atsižvelgta, siekiant nustatyti vietą, kurioje teikiamos paslaugos.

Atsižvelgiant į išdėstytą, ETT konstatavo, kad PVM direktyvos 53 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje nurodyti žodžiai „įėjimas į renginius“ apima tokią paslaugą, kurią sudaro penkių dienų apskaitos ir valdymo mokymų paslauga, kuri teikiama tik apmokestinamiesiems asmenims, su sąlyga, kad dalyviai iš anksto užsiregistravo ir sumokėjo.

Arūnas Šidlauskas
Advokatų kontoros „Lawhouse“ (www.lawhouse.lt) mokestinių ginčų advokatas