ETT sprendimas dėl patronuojančios ir dukterinės įmonių direktyvos netaikymo, kai bendrovei taikomas nulinis pelno mokesčio tarifas

Šioje byloje kilo ginčas dėl patronuojančios ir dukterinės įmonių direktyvos Nr. 90/435 (Direktyva) taikymo, kai Belgijoje registruota bendrovė skirsto pelną dividendų forma savo akcininkams – Nyderlanduose įregistruotiems kolektyvinio investavimo subjektams, kuriems savo šalyje taikomas nulinis pelno mokesčio tarifas.

 

Minėtos Nyderlandų bendrovės pateikė skundus Belgijos mokesčių administratoriui ir juose prašė atleisti nuo mokesčio prie šaltinio, kuriuo buvo apmokestinti paskirstyti dividendai. Belgijos mokesčių administratorius teigė, kad dividendų gavėjos buvo Nyderlandų bendrovės ir jos negalėjo remtis atleidimu nuo mokesčio prie šaltinio, nes neatitiko Direktyvos reikalavimų, mat Nyderlanduose jos buvo apmokestinamos nuliniu mokesčio tarifu.

ETT nurodė, kad Direktyvoje įtvirtintos dviejų rūšių priemonės. Pirma, joje numatyta, kad patronuojančiosios bendrovės valstybė arba neapmokestina iš dukterinės bendrovės gauto pelno, arba jį apmokestina „suteikdama teisę patronuojančiai bendrovei išskaityti iš priklausančio mokėti mokesčio sumos tą bendrovių pelno mokesčio dalį, kurią nuo to pelno sumokėjo dukterinė bendrovė“. Antra, iš pelno dalies, kurią dukterinė bendrovė perduoda savo patronuojančiajai bendrovei, mokestis prie šaltinio neišskaitomas, jeigu įvykdomos tam tikros sąlygos. Dėl šios antros nuostatos kilo ginčas.

ETT nuomone, pats savaime pelno mokesčio „nulinis tarifas“ reiškia visišką apmokestinimo nebuvimą, t. y. visišką atleidimą nuo mokesčio. Kai toks rezultatas gaunamas remiantis aiškia teisės akto nuostata, kurioje šis tarifas numatytas ir nuolat taikomas konkrečiai įmonių kategorijai, neatsižvelgiant į pelną, kuris joms buvo paskirstytas, negalima būtų paneigti, kad tai tikrai yra atleidimas nuo šio mokesčio, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2 straipsnio c punktą. Direktyvos nuostatomis siekiama išvengti, kad dvi valstybės narės apmokestintų pelno mokesčiu patronuojančiųjų ir dukterinių bendrovių tas pačias pajamas. Taigi, siekiant šio tikslo, Direktyva netaikoma įmonėms, kurios ne apmokestinamos šiuo mokesčiu, bet yra atleistos nuo jo. Neapmokestinimas, kaip ir visiškas atleidimas nuo mokesčio, pašalina riziką, kad bendrovė šiomis aplinkybėmis bus dvigubai apmokestinta pelno mokesčiu, todėl nebereikia taikyti Direktyvoje numatytos bendros sistemos.

ETT sprendimas nustatantis, kad holdingo bendrovė negali atskaityti pirkimo PVM nuo išlaidų, susijusių su dukterinėmis bendrovėmis

MV yra valstybei priklausanti energetikos sektoriuje veiklą vykdanti ir Vengrijoje registruota bendrovė. Ji nuomoja elektrines ir optinius tinklus bei yra daugelio bendrovių, kurios gamina arba paskirsto elektros energiją, savininkė.MV buvo atsakinga už visos įmonių grupės strateginį valdymą. Šiuo tikslu ji naudojosi teisinėmis, įmonių valdymo ir viešųjų ryšių paslaugomis:1) savo naudai, nes šios paslaugos buvo suteiktos jai vykdant elektrinių ir optinių tinklų nuomos veiklą, kuri apmokestinama PVM; 2) visos grupės naudai; ir 3) šios grupės kiekvieno nario naudai.

MV atskaitė PVM, susijusį su visomis šiomis paslaugomis. Vis dėlto, nors minėtos paslaugos buvo skirtos tenkinti visos grupės interesus arba buvo tiesiogiai susijusios su kitų šios grupės narių apmokestinamąją veikla, MV neišrašė sąskaitų faktūrų už šias paslaugas savo dukterinėms bendrovėms. MV taip pat neėmė iš šios grupės įmonių bendro atlygio už jos strateginį valdymą, todėl šis valdymas buvo nemokamas.

Vengrijos mokesčių administratorius atsisakė suteikti MV teisę į PVM, susijusio paslaugomis dukterinėms bendrovėms, atskaitą, nes paslaugos buvo naudojamos tam, kad būtų tenkinami kitų grupės narių interesai arba tai buvo įmonių valdymo paslaugos, susijusios, be kita ko, su akcijų įsigijimu. Šiomis aplinkybėmis mokesčių administratorius manė, kad MV buvo galutinis šių paslaugų gavėjas.

Vykstant ginčui, ETT nurodė, kad tam, kad būtų galima atskaityti PVM, tarp pirkimo sandorių ir pardavimo sandorių, kurie suteikia teisę į atskaitą, turi būti tiesioginis ir nedelsiant atsirandantis ryšys. Taigi, teisė į prekių ar paslaugų pirkimo PVM atskaitą atsiranda tik tada, kai jų įsigijimo išlaidos buvo įtrauktos į apmokestinamųjų pardavimo sandorių, kurie suteikia teisę į atskaitą, kainą. Patronuojančioji bendrovė, kurios vienintelis tikslas – įsigyti kitų įmonių kapitalo dalių ir tiesiogiai ar netiesiogiai nedalyvauti valdant šias įmones, nepažeidžiant šios patronuojančiosios bendrovės, kaip akcininkės ar dalininkės, teisių, neturi PVM apmokestinamojo asmens statuso, kaip jis suprantamas pagal PVM direktyvos9 straipsnį, taip pat neturi teisės į atskaitą pagal šios direktyvos 167 straipsnį. Tačiau patronuojančiosios bendrovės dalyvavimas valdant bendroves, kurių kapitalo dalių ji turi, yra ekonominė veikla, kaip ji suprantama pagal PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalį, jei valdant vykdomi šios direktyvos 2 straipsnyje nurodytiPVM apmokestinami sandoriai, kaip antai patronuojančiosios bendrovės administracinių, finansinių, komercinių ir techninių paslaugų teikimas dukterinėms bendrovėms. Atitinkamai, patronuojančiosios bendrovės dalyvavimas valdant dukterines bendroves ir nevykdant sandorių, apmokestinamų pagal PVM direktyvos 2 straipsnį, negali būti laikomas „ekonomine veikla“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalį.

MV negavo jokio atlygio iš savo dukterinių bendrovių už centralizuotą grupės veiklos valdymą, todėl MV dalyvavimas valdant dukterines bendroves negali būti laikomas „ekonomine veikla“. Apmokestinamojo asmens patirtoms pirkimo išlaidoms tenkantis PVM negali suteikti teisės į atskaitą tiek, kiek šis mokestis yra susijęs su veikla, kuri, atsižvelgiant į jos neekonominį pobūdį, nepatenka į PVM direktyvos taikymo sritį.Darytina išvada, kad MV negali naudotis teise į PVM, sumokėto už nagrinėjamas paslaugas, atskaitą, nes šios paslaugos yra susijusios su sandoriais, nepatenkančiais į PVM direktyvostaikymo sritį.MV vykdė kitą veiklą, kaip antai elektrinių ir optinių tinklų nuomą, tuo tarpu atrodo, kad nagrinėjamos paslaugos nėra susijusios tiesioginiu ir nedelsiant atsirandančiu ryšiu su bet kokia apmokestinamąja ekonomine veikla, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas.

MV byloje teigė, kad paslaugomis buvo tenkinami grupės interesai ir, kadangi jos dukterinės bendrovės vykdė veiklą, suteikiančią teisę į atskaitą, šios paslaugos yra susijusios su visos grupės ekonomine veikla. Tačiau ETT pažymėjo, kad PVM už nagrinėjamas paslaugas negalima atskaityti dėl MV pasirinkimo neišrašyti sąskaitų faktūrų už valdymo paslaugas grupės nariams, o tuo tarpu verslininkai gali laisvai pasirinkti organizacines struktūras ir sandorių formas, kurios atrodo tinkamiausios jų ekonominei veiklai ir mokesčių neutralumo principas nereiškia, kad apmokestinamasis asmuo, kuris gali pasirinkti vieną iš dviejų sandorių, gali taip daryti ir remtis kito sandorio pasekmėmis. Todėl buvo konstatuota, kad dalyvavimas valdant dukterines bendroves, kai holdingas joms neišrašė sąskaitų faktūrų nei dėl paslaugų, kurias įsigijo visos bendrovių grupės arba kai kurių iš patronuojamųjų bendrovių interesais, kainos, nei dėl su jomis susijusio pridėtinės vertės mokesčio, negali būti laikomas „ekonomine veikla“, kaip ji suprantama pagal PVM direktyvą. Tokia patronuojančioji bendrovė negali naudotis teise į pirkimo pridėtinės vertės mokesčio už šias įsigytas paslaugas atskaitą tiek, kiek šios paslaugos yra susijusios su sandoriais, nepatenkančiais į šios direktyvos taikymo sritį.