ETT byla dėl sandorio apmokestinimo PVM, kai apmokestinamasis asmuo už mokesčių skolas atsiskaito turtu

PN yra pagal Lenkijos teisę įsteigta bendrovė, kuri verčiasi prekyba nekilnojamuoju turtu. Siekdama sumokėti skolas, susidariusias dėl apskaičiuoto nesumokėto mokesčio, bendrovė kreipėsi į savivaldybę su prašymu, kad už mokesčių skolas savivaldybei būtų perduotas žemės sklypas.

PN kreipėsi į finansų ministrą su prašymu pateikti paaiškinimą, ar tokiu atveju su savivaldybe sudarytas sandoris yra apmokestinamas PVM ir ar bendrovė turi išrašyti atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą. Bendrovei buvo paaiškinta, kad, PN perdavus savivaldybei nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, toks perdavimas, siekiant sumažinti mokesčių skolas, yra laikytinas prekių tiekimu už atlygį ir apmokestinamas PVM.

PN kreipėsi į teismą, kuris pateikė klausimą ETT, siekdamas išsiaiškinti, ar PVM apmokestinamo asmens nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perdavimas valstybės narės iždui ar šios valstybės teritoriniam savivaldos vienetui mainais už mokesčių skolą, yra PVM apmokestinamas prekių tiekimas už atlygį.

ETT konstatavo, kad pagal PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalį „apmokestinamasis asmuo“ – tai asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą. Visų pirma, „ekonomine veikla“ laikomas materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimas siekiant gauti nuolatinių pajamų. Byloje yra nustatyta, kad: 1) sutartimi, sudaryta tarp PN ir savivaldybės, buvo perduota nekilnojamojo turto nuosavybės teisė; 2) PN turi apmokestinamojo asmens statusą; 3) sandoris įvyko valstybės narės teritorijoje.

Tačiau dėl atlygintino nekilnojamojo turto perdavimo viešajam subjektui sandorio pobūdžio, t.y. žemės sklypo nuosavybės teisės perdavimo savivaldybei mainais už mokesčių skolas, ETT pažymėjo, kad daiktas perduodamas „už atlygį“, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a punktą, tik tuo atveju, jei tarp prekių tiekėjo ir pirkėjo egzistuoja teisinis ryšys, kuriam esant atliekami veiksmai vienas kito naudai, ir prekių tiekėjo gauta kaina yra realus atlygis už pateiktą prekę.

Nagrinėjamu atveju tarp nekilnojamojo daikto tiekėjo ir gavėjo neabejotinai egzistuoja teisinis ryšis, kaip antai ryšys, siejantis kreditorių su skolininku. Tačiau mokesčių mokėtojo kaip skolininko prievolė mokesčių administratoriui kaip kreditoriui, yra vienašališko pobūdžio, nes mokesčio sumokėjimas lemia teisėtą mokesčių mokėtojo skolos išnykimą, net jei mokestis sumokėtas perleidžiant nekilnojamąjį daiktą.

Mokestis yra privalomas mokėjimas į valstybės biudžetą. Šis mokestis, nesvarbu, ar mokamas pinigais, ar, kaip šiuo atveju, materialiuoju turtu, nelemia paslaugų teikimo, atliekamo viešosios institucijos ar priešpriešinės paslaugos, teikiamos mokesčiu apmokestinamo asmens. Todėl tai nėra teisinis ryšys direktyvos prasme.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, sandoris, pagal kurį siekiant padengti mokestinę skolą sumokama turtu, negali būti laikomas sandoriu už atlygį, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a punktą, ir negali būti apmokestinamas PVM.

Todėl PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a punktas ir 14 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad PVM apmokestinamo asmens nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perdavimas valstybės narės iždui ar šios valstybės teritoriniam savivaldos vienetui mainais už mokesčių skolą, kaip nurodyta pagrindinėje byloje, nėra PVM apmokestinamas prekių tiekimas už atlygį.

Arūnas Šidlauskas

mokestinių ginčų grupės advokatas